Tekstas publikuotas LRT.lt nuomonių skiltyje
Balandžio 27 dienos rytą šalies portalų ir dienraščių antraštės kalbėjo apie Aurimo Valujavičiaus „fenomeną“ ir „lietuviškos didybės“ pojūtį Amerikos lietuvių gretose. Komentatoriai aptarinėjo Monikos Linkytės galimybes „Eurovizijoje“ ir spekuliavo, ką išduoda Viktorijos Siegel veidas.
Nors dieną prieš tai Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė Seimo priimtas Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisas, įteisinusias neteisėtai sieną kirtusių migrantų apgręžimą, ši aktualija išblėso elito intrigų, popkultūros ir artėjančios Kauno „Žalgirio“ ketvirtfinalio akistatos su „Barcelona“ fone. Situacija kiek priminė 1944 metų pavasarį Budapešte. Anuomet, gegužės 15 dieną, pirmi šimtai žydų buvo patalpinti į vagonus Aušvico link, o tos dienos laikraščiuose buvo galima skaityti apie naują kabareto operetės premjerą, muzikines komedijas kino teatruose ir futbolo čempionato akistatas. Ir nors suabsoliutintų paralelių tarp dviejų epizodų brėžti nevertėtų, abukart užuot kalbėjusios, Lietuva ir Vengrija tylėjo.
Praėjusį mėnesį įstatymu įteisinta ir gegužės pradžioje oficialiai įsigaliojusi migrantų apgręžimo praktika pasienyje su Baltarusija Lietuvą priartina prie to, ką žymus rumunų kilmės vengrų kritikas Gasparas Miklosas Tamasas dar prieš du dešimtmečius vadino postfašizmu. Terminas apibūdina vis aiškesnį valstybių atsiribojimą nuo bet kokių mėginimų asimiliuoti svetimšalius. Šešėlyje paliekama dar Apšvietos epochoje suformuluota visuotinė pilietiškumo samprata, grįsta pažangos idėjomis ir remta tiek liberalų, tiek socialdemokratų ratuose. Tada pilietiškumas buvo tapatinamas su žmogaus orumu, o jo išplėtimas į visas klases, rases, profesijas, abi lytis ir visus tikėjimus atrodė tik laiko klausimas. Paskui turėjo sekti visuotinė rinkimų teisė ir valstybinis švietimas visiems. Nacionalinis solidarumas reiškė oraus materialinio gyvenimo užtikrinimą ir vergovės likučių naikinimą. Iki Europos politinėje arenoje pasirodant fašizmui, tokia pilietiškumo samprata buvo gaji ir pirmosios Lietuvos respublikos formavimo epizoduose. Vėliau buvo darsyk prikelta atkuriant valstybingumą prieš daugiau nei 30 metų.
Tačiau nūdienos kontekste nacionalizmas sceną užleido etninei atmainai. Tautą įsivaizduojame tik kaip etniškai ir rasiškai švarią, baltą, heteroseksualią, vyrišką daugumą. Tai anaiptol nėra žingsnis į fašistinę praeitį. Priešingai nei tarpukariu, mums nereikia rūpintis dėl valstybinių perversmų perspektyvų ar atstovaujamosios valdžios formų suardymo. Išties, postfašizmas – puikiai suderinamas su nominalia (arba rinkimų) demokratija ir neoliberaliu kapitalizmu. Jis gimdo vis didėjantį skaičių žmonių, neturinčių jokios reikšmingos pilietybės, taip pat politinių teisių ir laisvių. Dešimtys milijonų pabėgėlių šiandien egzistuoja nuolatinio nesaugumo bedugnėje. Įkalinti „laikinosiose stovyklavietėse“ ir pilkosiose pasienio zonose kasdien susiduria su naujųjų gestapininkų teroru. Pastarieji pamiršo, kad visai neseniai buvo atsidūrę identiškose pozicijose.
Tylus ir daug kam miškingą idilę menantis Lietuvos pasienio ruožas su Baltarusija, kur kasnakt „teisėtai“ išstumiami žmonės, šiandien tampa vienu geriausių Europos postfašizmo pavydžių. Po hibridinio karo skraiste gula didžia dalimi niekam neįdomios aukos. Praėjusių metų vasarą pasienyje rastas mirusio šrilankiečio kūnas, o rudenį paviešinta informacija apie žmones, kuriems dėl patirtų sužalojimų buvo amputuotos galūnės. Šių metų pavasarį apgręžimų politika pareikalavo, kaip įtariama, migranto iš Indijos gyvybės. Akivaizdu, kad priėmusi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisas Lietuva pamynė Europos Sąjungos (ES) teisinius nuostatus ir todėl nebegali savęs laikyti teises gerbiančia valstybe. Visgi tai nejaudina nei dešinės, nei kairės politinio spektro pusių.
Viena vertus, tarp Seimo narių, balsavusių prieš apgręžimų įteisinimą, nerasime nė vieno socialdemokrato. Tokie vienintelės kairiosios partijos Lietuvoje veiksmai parlamento salėje byloja apie jos oportunizmą ir idėjinį bankrotą.
Pataisas inicijavusi Vidaus reikalų ministerija (VRM) tuo metu tvirtina, kad pastarosios aiškiai atskiria „natūralią“ ir „instrumentalizuotą“ migraciją, vykdomą Aliaksandro Lukašenkos režimo, ir yra būtinos užtikrinant šalies nacionalinį saugumą. Brėžiama takoskyra remiasi gerai pažįstama ir dažniausiai netikslia žmonių skirstymo į „pabėgėlius“ ir „ekonominius migrantus“ taktika. Šioje vietoje verta prisiminti, kad migrantas kaip racionalus (ir individualizuotas) subjektas yra septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio konstruktas. 1968 metais išleistoje „Tarptautinėje socialinių mokslų enciklopedijoje“ visiems migracijos veiksniams imta taikyti išskirtinai ekonominė logika, darant išvadą, kad fizines ir politines migracijos priežastis galima paaiškinti taikant racionalistinį modelį.
Tokio mąstymo kulminacija tapo „stūmimo ir traukimo hipoteze“ (angl. push and pull hypothesis), pirmąkart suformuluota urbanistinės sociologijos disciplinoje. Ilgainiui migracijos srautai buvo imti aiškinti per darbo užmokesčio skirtumus. Saujelės mokslininkų įsitikinimas, kad migrantų sprendimus visada galima paaiškinti, pritaikant kaštų ir naudos analizę, Jungtinių Tautų Organizaciją paskatino apibrėžti migraciją kaip „nepriverstinį“ žmonių judėjimą per tarptautines sienas. Šiuo būdu nustatytas teisinis skirsnis tarp „pabėgėlių“ ir „ekonominių migrantų“.
Toks teisinis dvilypumas nurodo į neva atskirai egzistuojančių erdvių porą. Iš pirmosios erdvės atvyksta pabėgėliai. Čia regime krintančias bombas, nukirstas galvas ir normalizuotus žudymus. Migracija iš šių karo zonų gali būti (o tiksliau yra) priverstinė. Antroje erdvėje sutinkame „ekonominius migrantus“. Jie iš besivystančių šalių bėga savo noru, nes ekonomiką šiandien suprantame kaip sritį, kurioje viešpatauja pasirinkimo laisvė. Skurdas, nelygybė ir nedarbas yra netgi būtini faktoriai, ugdant asmeninį verslumą. Taigi, užuot bėgę, migrantai iš antrosios erdvės turėtų palaukti, kol rinkoje bus atkurta pusiausvyra ir šalys užkops ekonominio vystymosi laipteliais.
Pripažinę, kad ekonominė sfera yra zona be smurto ir išnaudojimo, galime sau leisti pamiršti apie bet kokius įsipareigojimus svetimšaliams. Tad radikaliai atskirdami vadinamąją „priverstinę“ ir „ekonominę“ migraciją užsimerkiame prieš sisteminę prievartą, kuri kasdien veikia abi (neva lengvai dalijamas) grupes. Gyvenant kapitalizme ši prievarta aprėpia reikiamybę parduoti savo darbo jėgą ir tai daryti reguliariai. Nei mes, nei žmonės, bėgantys nuo karinių konfliktų, etninių ir seksualinių persekiojimų, klimato krizių grėsmių ar ieškantys geriau apmokamo darbo, šios prievartos neišvengia. Lygiai taip pat kaip migrantai, pabėgėliai irgi yra dirbantieji. Dažnu atveju atsiduria šešėliniuose sektoriuose, kur yra labiausiai išnaudojami.
Šiandienės vyriausybės retorika pietinės ES sienos klausimu yra dar vienas chrestomatinis ideologinės gimnastikos pavyzdys. Vos pasigirdus naujienoms, kad balandžio pabaigoje Europos Parlamentas pritarė solidarumo mechanizmui, įpareigosiančiam šalis nares dalytis dešimtimis tūkstančių pabėgėlių, šį pavasarį pateksiančių (ir daliai jų prieš tai nuseksiančių Viduržemio jūroje) į Pietų Europą, VRM prabilo apie priverstinį solidarumą, migrantus perkeliant į Lietuvą. Siūlomos kvotos ES narėms buvo greitai pavadintos „raudonąja linija“, o Vidaus reikalų viceministro komentarai nurodė į kitą (radikalios dešinės) solidarumo polį, kuriame Lietuva turės bendraminčių tiek Baltijos, tiek Višegrado šalyse. Atrodo, pažįstamas faktas jau apnuogintas – valdantiesiems „hibridinio karo“ sąvoka – tik patogi priedanga maskuoti rasistinę pasienio politiką.
Lietuviškoje žiniasklaidoje beveik nutylima apie tai, kad įstatymo pataisos Lietuvoje įtvirtino pasieniečių rėmėjų institutą, suteikiant galimybę civiliams naudoti prievartą ir smurtą dėl tariamo valstybės sienų saugumo. 2015 metais, per Europos sienų (o ne migrantų) krizę, tokią praktiką Vengrijoje vykdė Viktoras Orbanas. Anuomet šalies policija įdarbino 3 000 „medžiotojų“, aktyviai patruliavusių pietiniame pasienio ruože. Policijos ir kariuomenės įkandin fašistuojančios grupės buvo sutelktos smurto prieš pabėgėlius labui. Jų nariams buvo įteikti pistoletai su koviniais šoviniais, pipirinės dujos, lazdos ir antrankiai. Kitas pavyzdys, menantis nūdienos realijas – septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kukluksklano organizuotos akcijos pietų Teksase, siekiant stabdyti nelegalią migraciją iš Meksikos. Šioje valstijoje buvo įkurtos sukarintos stovyklos civiliams, kuriose vyrai ir mokyklinio amžiaus berniukai buvo mokomi partizaninio karo taktikų. Panašu, kad valdantieji tokias praktikas nusiteikę imituoti net nemirktelėdami.
Bet ar pastarųjų mėnesių įvykiai ir didžia dalimi nekritiškas visuomenės požiūris į juos sufleruoja apie Lietuvos ir visos Rytų Europos prigimtinį tolerancijos, empatijos ir demokratiškumo stygių? Ar solidarumo jausmą, prieš tris dešimtmečius vedusį mūsų regioną į laisvę, galutinai sutriuškino rasizmas, ksenofobija ir istorinė amnezija? Ar, kaip 2015 metais rašė lenkų kilmės amerikiečių sociologas Janas Tomaszas Grossas, Rytų Europa vis dar nepripažino savo žudikiškos Holokausto praeities ir todėl išlieka užsimerkusi prieš pareigą gelbėti tuos, kurie šiandien bėga nuo blogio?
Teiginiai apie Rytų Europos išskirtinumą neįtikina dėl kelių priežasčių. Dažnu atveju jie neįvertina ksenofobinių sentimentų ir sienų politikos žiaurumo neva socialdemokratinėse šalyse. Tarkime Danijoje, politikų retorika išorės sienų klausimais nelabai kuo skiriasi nuo Vengrijos. Taip pat klaidinga tapatinti (kraštutinių) dešiniųjų ir save kairiosiomis vadinančių partijų ginamas pozicijas su visuomenėje vyraujančiomis nuotaikomis. Žinoma, pastarosios neretai būna priešiškos migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu, bet kasdieninių susidūrimų su kitataučiais fone gali tapti labiau progresyvios.
Galiausiai net žvilgsnis į viešosios nuomonės apklausas ragina kritiškai vertinti teiginius apie mūsų regiono išskirtinumą. Pavyzdžiui, 2016 metais Europos socialinėje apklausoje daugiau respondentų sutiko, kad vyriausybė Lietuvoje turėtų būti dosnesnė, vertindama prašymus suteikti pabėgėlio statusą, nei Belgijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje ar Nyderlanduose.
Atsakymų į tai, kodėl mūsų šalyje požiūris į tam tikras migrantų ir pabėgėlių grupes išlieka priešiškas, vertėtų ieškoti pokomunistinės transformacijos rezultatuose. Kaip ir kitose regiono šalyse, Lietuvoje „laukinio kapitalizmo“ dešimtmetis buvo neatsiejamas nuo ištisų pramonės šakų žlugimo, masinio nedarbo, prastėjančių darbo sąlygų, besikerojančios atskirties tarp kaimo ir miesto bei socialinės reprodukcijos krizės. Tiesioginė to pasekmė – augantys savižudybių ir susižalojimų darbovietėje skaičiai. Ir nors gigantiškas vidutinio pragyvenimo lygio kritimas per pirmąjį perėjimo dešimtmetį gali atrodyti tolima praeitis, daugeliui mūsų šalies gyventojų pajamų, turto skirtumai ir gilėjantis skurdo lygis išlieka kasdienėmis realijomis.
Drastiškus ekonominius pokyčius lydėjo naujo diskurso įsigalėjimas kintančiai socialinei tikrovei apibūdinti. Dešimtajame dešimtmetyje „klasės“ (ir socialinės kritikos) sąvokos buvo galutinai ištrintos iš viešųjų diskusijų, žiniasklaidos ir socialinių mokslų žodyno. Nors tokias sąvokas naudojantys asmenys visada rizikavo būti apkaltinti paslėptais ryšiais su komunizmo šmėkla, būtent neoliberali naujadarų kalba redukavo politiką iki paprastų šūkių, skirtų socialinei kritikai į užribį išstumti.
„Klasei“, taip pat socialinei kritikai atsidūrus anachronizmų muziejuje, politikos diskusijų žanras virto abstrakčiais nuogąstavimais apie liberalias teises, rinkos išlaisvinimą ir „gerą valdymą“, kurį tinkamai įvertintų Briuselio biurokratinė mašina. Valstybė buvo sėkmingai išstumta iš ekonomikos sferos, taip pat iš visuomenės gyvenimo. Kova už socialinį teisingumą buvo sutapatinta su korupcijos šalinimu. Ryžtingai karpant socialinio saugumo tinklus, visuomeninio (įskaitant vienišas motinas, pensininkus, skurstančiuosius ir kitus transformacijos nevykėlius) nepasitenkinimo kanalizavimui liko vienintelė „tautos“ kategorija.
Mėginimai socialinę tikrovę aiškinti per „tautiškumo“ prizmę reiškė, kad liaudies nubloškimas nuo socialinio mobilumo kopėčių buvo priskirtas vadinamojo globalistų klano machinacijoms. Pastarieji buvo kaltinami tuo, kad pirmenybę teikia svetimam Briuselio diktatui, o ne „tautai“, pavyzdžiui, neva gindami LGBTQ+ bendruomenės teises. Ilgą laiką kaltinta, kad nesugeba prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo ir dėl nostalgijos netolimai sovietinei praeičiai, „vatnikais“ pravardžiuota liaudis pamažu save ėmė pozicionuoti prieš vietines (romų, taip pat rusakalbių ir lenkakalbių) mažumas ir neegzistuojantį svetimšalių perteklių, kurių interesams globalistai esą teikią pirmenybę. Tam, kad išsaugotų ir taip gana apatiškos liaudies balsus, vis didesnė profesionalių, ir dažniausiai bestuburių, politikų dalis siekė skiepyti ir ilgainiui atliepti ksenofobines nuotaikas.
Šiandien daugelis Lietuvos gyventojų jaučiasi likę nuošalyje. Jie taip niekad ir nesulaukė globalios neoliberalios gerovės, kadaise žadėtos kaip natūralios vadinamojo grįžimo į Europą išdavos. Be nusivylimo, kad buvo apgauti tikinimų, jog pragyvenimo lygis Lietuvoje tuoj pat pasivys Vakarų standartus, liaudis taip pat baiminasi, kad jai ir toliau bus pamokslaujama, taip didžiąją dalį žmonių laikant antrarūšiais piliečiais.
Gyvename šalyje, kuri patyrė skaudžiausias diržų veržimosi pasekmes. Prarastų pragyvenimo šaltinių, savo kailiu patirtų finansinių katastrofų ir atimtos ateities patirtys daugeliui nėra svetimos. Deja, bet tokias patirtis sugebame atpasakoti tik pasitelkdami etninio nacionalizmo žodyną. Kadangi įgudome jį naudoti, mums lengva supriešinti „nusipelniusius lietuvius“ ir „niekingus migrantus“, žinoma, išskyrus tuos, su kuriais vis dar mokame solidarizuotis per tautinio pasipriešinimo sovietinei okupacijai prizmę. Tokių naratyvų fone socialinės atjautos ir tarptautinio solidarumo principai išliks riboti. Už tai reikėtų padėkoti ir Lietuvos pokomunistinės transformacijos autoriams.