Nepažintas Karlas Marxas

Šis trijų dalių tekstas pirmąkart buvo publikuotas Šiaurės Atėnuose

Lietuva vis dar yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kuriose bene garsiausias XIX a. politekonomas, filosofas ir sociologas Karlas Marxas išlieka dėmesio periferijoje. Šios situacijos priežasčių galėtume ieškoti istorinėse detalėse, aprėpiančiose kuklias Marxo darbus studijuojančiųjų gretas sovietmečiu, jo suprimityvinimą dėl oficialių Sovietų Sąjungos doktrinų Stalino valdymo metais ir po jų, neoliberalaus ekonomikos diskurso vienvaldį įsigalėjimą atkūrus nepriklausomybę, vyriausybių nepaliaujamą kovą prieš atgimstantį darbo judėjimą ir dešiniųjų jėgų skleidžiamas konspiracijos teorijas, kurios funkcionuoja kaip tariamas atsakas į struktūrines kapitalizmo krizes. Visi šie aspektai vienaip ar kitaip prisidėjo prie kurtinančios tylos kalbant apie vieną garsiausių pasaulio mąstytojų.

Tačiau pagrindo tokiam sąstingiui egzistuoti šiandien nebėra, juolab kai augančios kairiųjų gretos vis dažniau atsikrato vulgarių analizės linijų, būdingų kai kuriems Vakarų kairiesiems, ir progresyvias teorines žinias taiko praktikoje išeidamos į gatves, organizuodamos streikus ir juose dalyvaudamos ar kurdamos solidarumo tinklus. Besikeičianti situacija yra puiki proga pažinti, skaityti ir kritikuoti Marxą kaip kompleksišką, aktualų ir galintį įkvėpti autorių. Jei norėtume tai daryti, būtų pravartu nustoti į Marxą žiūrėti iki šiol gaju suprimityvinimo ir dogmatizavimo požiūriu. Pradėti šį griauti mums gali padėti trys atspirties taškai, apibrėžiantys pažinties su kitokiu Marxu įžangines gaires.

Pirma, kad apsisaugočiau nuo netikslių mano intencijų interpretacijų, vertėtų pabrėžti, kokių pozicijų šiame tekste, kuris gali būti interpretuojamas kaip kvietimas atidžiau studijuoti Marxą ir garsiau apie jį kalbėti, neketinu ginti. Iškart reikėtų akcentuoti, kad siūlydamas glaustą pažintį su pamirštais ir mažai kam žinomais Marxo darbais, kitaip tariant, užrašais, redakciniais darbais ir laiškais, niekaip nemėginsiu nuvertinti kanoniniais laikomų jo raštų, Komunistų partijos manifesto ir visų trijų „Kapitalo“ tomų. Progresyvios minties šalininkams Lietuvoje pastaruosius tekstus skaityti būtina.

Antra, reikia pažymėti, kad Stalino laikais Sovietų Sąjungoje, taip pat ir jo valdymo erai pasibaigus Marxo darbai buvo smarkiai suprimityvinti. Dėl to bandymai plėtoti Marxo teorijas nebuvo skatinami ir dažniausiai likdavo pogrindine veikla. Jau nepriklausomybės laikotarpiu tai sąlygojo, kad beveik nebuvo politinės ekonomijos kaip socialinių mokslų disciplinos. Pats Marxo dogmatizavimas, prasidėjęs netrukus po Spalio revoliucijos, privedė prie išties įdomių paradoksų, šie neaplenkė ir mūsų krašto. Mąstytojas, kuris atvirai nepritarė bandymams jo mintis naudoti kaip receptus ateičiai prognozuoti, buvo paverstas pranašu, skelbusiu apie ranka pasiekiamą naują sistemą – „sovietinį komunizmą“. Rašytojas, kuris niekada nebuvo patenkintas savo darbo rezultatais, tapo tariamų doktrinų autoriumi. Materialistinės istorijos sampratos šalininkas buvo interpretuojamas nustumiant istorinį kontekstą į periferiją. Netgi esminis Marxo teiginys, kad darbo klasės emancipacija turi būti pasiekta pačios darbo klasės, netrukdė kurti ideologinio monolito, ant pjedestalo pastačiusio partijos viršūnes ir biurokratų armiją. Pridėkime ir tai, kad asmuo, kuris savo raštuose visada pasisakė už darbo dienos trumpinimą kaip būtinybę siekiant įgalinti kūrybingos ir nesusvetimėjusios visuomenės potencialą, buvo paverstas stachanovizmo gynėju. Be to, kad sovietinė sistema aršų valstybės kaip institucijos kritiką sugebėjo paversti jos tariamu palaikytoju, ji taip pat visiškai ištrynė šio autoriaus kaip individo autonomijos šalininko palikimą. Tad pokomunistinei kairei Lietuvoje šiandien kaip niekad reikalinga alternatyvi Marxo interpretacija. Išvardyti dogmatizavimo pavyzdžiai nemažai prisidėjo prie to, kad būtų sukurtas stereotipinis Marxo portretas, kurį dešinei politinio spektro pusei tapo ypač paprasta kritikuoti. Visgi problema ta, kad dešinieji kritikai paprastai Marxą skaitė labai neatidžiai, apsiribojo tik Komunistų partijos manifestu arba tiesiog rėmėsi iškreiptomis interpretacijomis. Čia galima minėti begalę pavyzdžių. Vienas jų bus pažįstamas tiems, kurie turėjo progą stebėti prieš kelerius metus vykusius debatus tarp Slavojaus Žižeko ir Jordano Petersono. Pastarojo mėginimas Marxo ir Engelso mąstymo linijas perteikti vien tik per keliolika Komunistų partijos manifesto puslapių yra pats geriausias tos tingios kritikos pavyzdys. Lietuviškame kontekste galime paminėti visai neseniai pasirodžiusį „YouTube“ filosofijos kanalo „Ar tikrai?“ epizodą, kuris puikiai dekonstruoja radikalios dešinės bandymus teigti, neva tiek „klasikiniai“, tiek „kultūriniai marksistai“ kuria slaptą tikslą sugriauti šeimos institutą. Apibendrinimas yra gana paprastas ir intuityvus: vienas ryškiausių XIX a. mąstytojų, kurio darbai ženkliai prisidėjo prie XX a. istorijos raidos, išties nusipelno geresnių kritikų.

Jeigu neapsiribotume atbukusiomis dešiniųjų kritikos strėlėmis, galėtume išskirti ir svaresnius bei iš pirmo žvilgsnio kiek labiau įtikinančius probleminius aspektus. Tie aspektai formuoja trečiąjį atspirties tašką prieš pradedant pažintį su kitokiu Marxu. Kaip žinoma, net ir progresyvūs akademikai Marxą kaltina tuo, kad plėtodamas linijinę arba fazinę istorijos interpretaciją – būdingą Apšvietos mąstytojams – reprodukavo europocentristinį diskursą. Negana to, neretai Marxas yra pristatomas kaip kolonijinės priespaudos palaikytojas, ypač savo raštuose apie Indiją. Be šių inkriminavimų, dažnai išgirstume ir teiginių, kad Marxas bemaž visada rėmėsi klasiniu redukcionizmu, taip nusisukdamas nuo kitų svarbių, bet jo analizės periferijoje likusių priespaudos formų. Taip pat neabejoju, jog neretas bus girdėjęs, kad Marxo plėtota kapitalizmo diagnozė ir kritika šiandien nebeaktualios, nes proletariatas, arba darbo klasė, yra visiškai nebepanašus į tą, kuris egzistavo XIX a. Fabrikų darbininkus pakeitė paslaugų teikėjai, o revoliucinių nesėkmių gausa XX a. turėtų apskritai Marxą įkurdinti ne kur kitur, o atokiausiose bibliotekų lentynose. Drįsčiau teigti, kad visa ši kritika yra perdėta, o kartu ir netiksli. Ji įmanoma tik tada, kai Marxą skaitome pernelyg paviršutiniškai. Vienas esminių šio teksto tikslų ir yra bent iš dalies aptarti mano ką tik minėtus teiginius.

Toliau pamėginsiu apžvelgti būtent tuos Marxo argumentus, kurie didžia dalimi liko dėmesio paraštėse, ypač mūsų krašte. Čia reikia paminėti, kad Marxą skaitau angliškai ir tai nėra geriausia strategija, nes nemažai šio klasiko darbų neišversti į anglų kalbą. Dar prastesnė situacija su lietuviškais Marxo ir Engelso vertimais. Pirmojo „Kapitalo“ tomo vertimas į lietuvių kalbą stokoja esminės to teksto dalies, priedo „Tiesioginio gamybos proceso rezultatai“. Be to, įsigyti lietuviškus antrojo ir trečiojo tomo vertimus gana sudėtinga – jau vien dėl to, kad papildomi tiražai nebuvo spausdinami nepriklausomybės laikotarpiu. Lietuviško „Grundrisse“ vertimo taip pat, deja, neturime. Per daug neperdedant galima daryti išvadą, kad lietuvių kalba egzistuoja tik tam tikras humoristinis žanras – trumpos Marxo minties santraukos, skirtos sovietmečio universitetų lektoriams. Jos paprastai sudarytos iš keliolikos puslapių ir yra tik dar vienas bandymas šį mąstytoją vulgarizuoti.

Tad kviesdamas skaitytojus kuo labiau atsiriboti nuo minėtų suprimityvinimo impulsų pradėsiu nuo glaustos Marxo analizės metodo arba, kitaip tariant, abstrakcijos ir konkretumo dialektikos apžvalgos. Tai leis kiek nuodugniau atsakyti į klausimą, kodėl dalis kairiųjų (o kartu ir jų kritikų) yra linkę remtis supaprastintu šio autoriaus vaizdiniu. Tas trumpas metodologinis tramplinas leis nupiešti kiek kitokį Marxo portretą – portretą, kuris pabrėžia autoriaus humaniškumą ir kompleksiškumą. Pastarasis išryškėja būtent tuomet, kai tinkamai įvertiname Marxo teiginius apie įvairialypę darbo klasės sandarą, jo pastangas analizuoti skirtingas priespaudos formas ir minties kismą interpretuojant istorijos raidą.

Marxo analizės metodas: abstrakcija ir konkretumas

Nuodugnesnis žvilgsnis į Marxo analizės metodą turėtų leisti susidaryti įspūdį, kad vienas esminių šio autoriaus skiriamųjų ženklų – abstrakčių sąvokų ir konkrečių pavyzdžių vartojimas ekonominiuose raštuose. Skaitydami „Kapitalą“ ir būtent pradinius pirmojo tomo skyrius aptiksime sąvokų gausą ir išties abstraktų analitinės prieigos būdą. Prekė, vertės, pinigai ir kapitalas apskritai čia pristatomi kaip elementai sistemoje, kuri veikia tik priėmus tam tikras prielaidas, realiame pasaulyje neegzistuojančias. Bet jau kituose skyriuose autorius pasineria į labai konkrečias istorines detales, pagrįsdamas ar gilindamas savo teiginius. „Kapitale“ dialektinis šokis tarp abstrakčių ir konkrečių sąvokų ir analizės formų yra akivaizdus, tačiau to negalime pasakyti apie Komunistų partijos manifestą – tekstą, kuriuo neretai pradedama pažintis su Marxu ir Engelsu. Nors savita žanro stilistika pristato autorius kaip visiškai užtikrintus dėl savo formuluojamų tezių, ji taip pat suteikia peno gana primityviam ir mechaniniam istorijos skaitymui ir interpretacijoms. Kaip įsitikinsime vėliau, bėda ta, kad kartais tiek kairieji, tiek jų kritikai manifestą tapatina su moksliniu darbu, o kartu ir įtaigia Marxo ir Engelso įžvalgų santrauka.

Lengviausiai skaitomame ir todėl labiausiai prieinamame Marxo ir Engelso tekste mes esame supažindinami su dviem didžiulėmis socialinėmis jėgomis – proletariatu ir jo oponentais kapitalistais, kurie konkuruoja tarptautiniu mastu. Pasak autorių, kultūriniai, nacionaliniai, geografiniai ir kitokie skirtumai nyksta tarptautiniam kapitalui imant dominuoti vis didesnėje pasaulio dalyje. Besivienijanti darbo klasė vis dažniau ima priešintis išnaudojimui ir tampa revoliuciniu subjektu. Iškart reikėtų pabrėžti, kad manifeste Marxas ir Engelsas būtent ir rašo labai apibendrintai ir XIX a. vidurio įvykius interpretuoja pasitelkdami abstrakcijas. Konkretumas kalbant apie darbuotojų pozicijas nėra esminis teigiant, kad labai greitai agrarinės visuomenės taps kapitalistinės, o valstiečiai virs pramonės proletariatu. Galime susidaryti įspūdį, kad, anot klasikų, egzistuoja dvi didelės vientisos klasės. Manifeste prieš mūsų akis atsiveria ir vaizdas, kuriame kapitalas, įgalindamas pasaulinę rinką, suteikia kosmopolitinį pobūdį tiek gamybos, tiek vartojimo procesams kone kiekvienoje pasaulio šalyje. Nacionaliniai skirtumai ir tautinės peripetijos tampa nebeįmanomi. Per aliuziją į Hamletą mes esame tikinami, kad „viskas, kas egzistuoja tvirto, ištirpsta ore“.

Šio pamfleto puslapiuose galime aptikti ir europocentristinį diskursą, nes: „Sparčiai tobulindama visus gamybos įrankius ir be galo lengvindama susisiekimą, buržuazija įtraukia į civilizaciją visas, net barbariškiausias tautas. Žemos jos prekių kainos – štai ta sunkioji artilerija, kuria ji griauna visas kinų sienas ir priverčia kapituliuoti atkakliausią barbarų neapykantą svetimšaliams. Grasindama pražūtimi, ji verčia visas tautas priimti buržuazinį gamybos būdą, ji verčia jas įsivesti vadinamąją civilizaciją, t. y. tapti buržuazines.“ Tad kapitalizmas vysto gamybines jėgas daug sparčiau nei bet kokia iki tol egzistavusi santvarka.

Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po Komunistų partijos manifesto išleidimo, 1867 m., pirmojo „Kapitalo“ tomo pratarmėje Marxas vis dar naudoja panašią abstrakčią pristatymo formą. Jis teigia, kad „Kapitalo“ pradžioje esanti vertės formos studija – t. y. kapitalistinės produkcijos branduolio studija – privalo būti abstrakti. Kitaip tariant, empirinis požiūris, atsiremiantis į konkrečių prekių gamybą, būtų nepriimtinas. Į klausimą „kodėl“ Marxas atsako teigdamas, kad analizuoti visą organizmą yra paprasčiau, nei nagrinėti jo sudedamąsias dalis. Tad jei norime analizuoti kapitalizmą kaip socialinę santvarką ir vertės formą išsamiai, reikia naudoti abstrakcijas. Būtent jos padeda suprasti prekių gamybą kaip holistinį procesą.

Žvelgiant šiuo požiūriu, nėra dėl ko prieštarauti. Kapitalizmas turi universalumo tendenciją. Jis yra globalius procesus įgalinanti sistema, kuri tam tikra prasme vienodina, reguliuoja ir išlygina geografinius skirtumus. Tai jis daro tam, kad galėtų atverti visus vartus vertės gamybai. Bet iš karto reikėtų pridurti, kad egzistuoja priešpriešos arba kontradikcijos. Viena vertus, pasaulis netampa plokščias. Kita vertus, bene didžiausia kontradikcija, išryškinama kapitalizmo evoliucijos, o kartu ir vertės judėjimo metu, yra darbo jėgos opozicija. Revoliucinis kelias darbo klasei, anot Marxo, būtent ir yra kuriamas ne dėl ko kito, o dėl kapitalistinių santykių įsigalėjimo.

Vis dėlto čia pravartu pabrėžti, kad dažnose „Kapitalo“ pastraipose aptiksime gana homogeninį darbo klasės pristatymą. Praradusi savo gamybos priemones (žemę, įrankius ir kt.) ir paversta nuosavybės neturinčia samdomų darbuotojų mase, darbo klasė susvetimėja. Žmogiški ir socialiniai santykiai fetišizuojami, nes kapitalizme jie sugretinami su santykiais tarp daiktų. Tuo pat metu susvetimėjimas yra neatskiriamas nuo materialinio išnaudojimo. Kurdami pridedamąją vertę kapitalui, darbuotojai tampa diena iš dienos dominuojama klase. Žinoma, būtų galima šias gana gerai pažįstamas gaires plėtoti toliau, bet čia mums svarbu tik pabrėžti, kad būtent tokie abstraktūs teiginiai, išryškinantys susvetimėjimą ir išnaudojimą, yra esminiai pirmojo tomo tematiniai dėmenys.

Ką tik glaustai pristatytos Marxo minties linijos yra ypač svarbios šiandien. Taip yra jau vien dėl to, kad šis mąstytojas išlieka bene geriausias kapitalizmo kritikas, puikiai atskleidžiantis, kaip nepasotinamas pridedamosios vertės kapitalo alkis yra lygiagretus visuomenių susvetimėjimui ir darbuotojų išnaudojimui. Kapitalizmas kaip gamybos būdas turi imperatyvą periodinėms krizėms ir tiesiog yra neracionalus. Na, o susvetimėjimą ir išnaudojimą skirtingai patiria bene kiekvienas darbuotojas, nesvarbu, ar jo darbo vieta būtų fabrikas, prekybos centras, greitojo maisto restoranas ar skambučių centras. Tad problema yra susijusi ne su Marxo analize, bet su grupe žmonių, kurie tą analizę interpretuoja. Jos gretose aptiksime ir dešiniųjų, ir liberalų, ir asmenų, kurie save vadina marksistais. Tarp jų neretai egzistuoja tendencija Marxą pristatyti kaip mąstytoją, kuris plėtodamas abstrakčius kapitalizmo veikimo dėsnius ir jiems priskirtą kritiką, pabrėžiančią sistemos iracionalumą, kaip teigiama, visiškai nusisuko ir nestudijavo visuomenių kompleksiškumo. Redukuodamas analizę į kovą tarp „abstraktaus kapitalo“ ir „abstraktaus darbo“, jis neturėjo ką pasakyti apie, tarkime, nacionalinius skirtumus, etniškumą, rasę, lytį ar kitus svarbius kultūrinius ir visuomeninius aspektus.

Tačiau tokia interpretacija yra problemiška, o kartu pavojinga. Ji visiškai nusigręžia nuo Marxo išskirtinio dėmesio konkrečioms kategorijoms, kurios figūruoja tiek jo ekonominiuose, tiek kituose raštuose. Ką turiu galvoje?

Trumpai tariant, jei norėtume visavertiškiau interpretuoti Marxą ir jo raštus, ne tik jį įrėmindami išskirtinai manifeste ir / arba „Kapitale“, mums reikėtų suprasti, kad kapitalo ir darbo konfliktas – pagrindinis mechanizmas, dėl kurio ir sukasi Marxo analizės variklis, – buvo suformuluotas labai aukštu abstrakcijos lygiu. Negana to, analizuoti socialines formacijas (arba tiesiog skirtingas visuomenes) tik per formalių abstrakcijų prizmę yra ne kas kita, kaip aukštyn kojomis apversti paties Marxo metodą. Privalu akcentuoti, kad konkrečios arba specifinės analizės forma niekad nebuvo svetima Marxo, o kartu ir Engelso raštuose. Kaip tai galėtume įrodyti?

Vien tik skaitydami pirmąjį „Kapitalo“ tomą tuo galime įsitikinti skyriuje apie darbo dieną ir dalyje apie primityvųjį (arba pradinį) kaupimą. Jei nagrinėtume visus tris „Kapitalo“ tomus kartu, tuomet galėtume teigti, kad savo analizėje Marxas pamažu artėja prie vis konkretesnio kapitalizmo veikimo paveikslo. Išskyrus tam tikras išimtis, pirmasis tomas aprėpia gana abstrakčią analizę – čia daugiausia dėmesio skiriama darbo ir kapitalo santykiui gamybos procese darbo vertės teorijos požiūriu. Antrajame tome analizė juda link cirkuliacijos proceso, kapitalo frakcijų ir bendrosios kapitalo reprodukcijos. Kitaip nei pirmajame tome, čia Marxas mums pristato jau kiek konkretesnį paveikslą, kuriame figūruoja ne viena kapitalistinė firma, o tų firmų visuma. Trečiasis tomas vis labiau konkretina analizės formą pristatydamas pelno ir vidutinio pelno sąvokas, o kartu kalba apie tai, kaip vertės konvertuojamos į kainas. Vis labiau artėjama prie išsamesnio kapitalo veikimo paveikslo, pristatant ir bene svarbiausią kapitalistinius santykius apibrėžiančią taisyklę – pelno normos tendenciją kristi. Be to, paskutinėje publikuotoje „Kapitalo“ dalyje darbo vertės teorija supinama su kredito, palūkanų ir žemės rentos teorizavimu. Trumpai tariant, išryškėja judėjimas prie vis žymesnio konkretumo atsikratant anksčiau identifikuotų abstrakcijos formų ir prielaidų. Tai nėra teiginys, jog Marxas tiesiog žygiavo link empirinio metodo. Priešingai, būtent dėl abstrakčių ir konkrečių sąvokų dialektikos jam pavyko išgryninti kapitalizmo veikimo principus kaip visumą.

Tęsiant šią argumentacijos liniją galima prisiminti ir tai, kad Marxas pragyvenimui užsidirbdavo rašydamas tiek Prūsijos laikraštyje „Rheinische Zeitung“, tiek „The New York Tribune“. Publicistikoje konkreti analizės forma, žinoma, buvo dar labiau apčiuopiama. Vartydami tuos raštus pamatytume, kad Marxas nesivadovavo supaprastintu visuomenių dalijimų tik į dvi klases – kapitalistus ir darbuotojus. Nekalbu vien tik apie žemvaldžius ar valstiečius, kuriuos rastume ir „Kapitale“, bet apie konkrečius sluoksnius bei dėmesį iš pirmo žvilgsnio ne marksistinei kategorijai – vidurinei klasei. Nuorodos į šią klasę figūruoja net ir Marxo užrašuose rengiant „Kapitalą“ – tie užrašai yra publikuoti kaip „Kapitalo“ juodraštis ir vadinasi „Grundrisse“. Lygiagrečias tendencijas aptiksime ir vartydami istorinius autoriaus raštus, tarkime, apie pilietinį karą Prancūzijoje ar Paryžiaus komuną. Paskutinis minėtinas aspektas pabrėžiant Marxo atidumą konkretumui yra tai, kad jis visada buvo linkęs dar kartą įvertinti bei persvarstyti savo anksčiau plėtotus argumentus. Tai ypač matoma paskutiniais jo gyvenimo metais, kurie – priešingai nei teigia kai kurie jo skaitytojai – šį autorių privertė atsisakyti abstrakčių tezių, kurios atrodė įtikinamos anksčiau. Apie tai – kiek vėliau. Dabar užteks pabrėžti tik esminį teiginį, kad jei Marxo darbus skaitytume nuodugniau, netrukus įsitikintume, kad abstrakcijos ir užtikrintumas niekada nebuvo šio autoriaus skiriamieji ženklai. Tinkamai įvertinę šias įžvalgas ir remdamiesi tokių autorių kaip Kevinas B. Andersonas darbais galėtume daryti bent tris esmines prielaidas, jas ir pamėginsiu išplėtoti:

1) Marxo darbo klasės interpretacija niekada neapsiribojo tik Vakarų Europa, o kartu ir baltos odos spalvos proletariatu. Taip pat jo raštuose darbo klasė nėra gretinama tik su vyriškąja lytimi. Kitaip tariant, Marxui darbo klasė buvo sąvoka, kuri aprėpė įvairialypę jos sandarą.

2) Atidžiau panagrinėję Marxo darbus įsitikinsime, kad jį kaltinti ekonominiu arba klasiniu redukcionizmu yra klaidinga. Neretai jo raštuose aptiksime bandymus analizuoti skirtingas priespaudos formas bei priešinimąsi kapitalo ir valstybės valdžiai, susipynusį su tautinio identiteto, rasizmo ar lyties temomis.

3) Priešingai nei dažnai teigiama, vėlyvuosiuose darbuose (maždaug nuo 1870 m.) Marxas ėmė smarkiai abejoti vientisa istorijos koncepcija. Kitaip tariant, jam nebeatrodė, kad Vakarų Europa yra universalus ekonominio vystymosi kelrodis mažiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims. Skirtingos ir alternatyvios visuomenės evoliucijos trajektorijos buvo įmanomos. Bene esminis tokios įžvalgos rezultatas buvo tas, kad revoliucijos pasaulio istorijoje nebūtinai turėjo remtis tradiciniu (ir Marxui priskiriamu) modeliu, kai pramoninis proletariatas nuverčia ir pažaboja kapitalo valdžią.

Pamėginkime kiekvieną iš šių tezių išskleisti.

Įvairialypė darbo klasė

Pravartu pradėti nuo darbo klasės interpretacijos Marxo darbuose. Kaip žinoma, XIX a. Britaniją Marxas laikė labiausiai išsivysčiusia ir dėl to paradigmine šalimi, kurioje kapitalo valdžia įsitvirtino. Nors „Kapitalo“ tomuose būtent Britanijos pavyzdys yra dažnai naudojamas siekiant iliustruoti kapitalo ir darbo konfliktą, reikia pabrėžti, kad šalies darbo klasė nėra vertinama kaip homogeninis vienetas. Prisiminkime, kad prasidėjus pramonės revoliucijai Mančesteris tapo pavyzdiniu miestu, iliustruojančiu XIX a. kapitalizmo tipą. Ankstyvas pramoninis kapitalizmas buvo paremtas ekonominiu išnaudojimu darbo klasę skaldant ir tautiniu (ir būtų galima teigti – rasiniu) pagrindu. Anuomet tai buvo aiškiausiai matoma tarp anglų ir airių darbininkų. Tiek Marxui, tiek Engelsui vadinamasis airių klausimas buvo ypač opus.

Prisiminkime, kad XIX a. penktajame dešimtmetyje Airiją kamavo Bulvių badas. Jis kilo dėl bulvių maro – nuo 1845 iki 1847 m. bulvėmis apsodinti plotai sumažėjo 8 kartus. Kilusią maisto krizę pagilino dėmėtosios ir grįžtamosios šiltinės epidemijos. dėl šio bado išmirė maždaug pusė milijono žmonių, o šimtai tūkstančių emigravo. „Kapitalo“ puslapiuose šio bado priežastis Marxas sugretina su kapitalo kaupimo procesu. Vadinamojo airių klausimo svarba ryški ir Marxo mėginimuose įtikinti Pirmąjį internacionalą palaikyti airių revoliucionierius, kovojančius dėl šalies nepriklausomybės. Marxo ir Engelso airių palaikymas iš dalies parodo, kad jų analizė niekada neapsiribojo vien tik išskirtiniu dėmesiu klasinei politikai. Kita vertus, jis taip pat sufleruoja, kad siekis Pirmąjį internacionalą įtikinti palaikyti airius kovoje dėl nepriklausomybės atskleidžia daug sudėtingesnį kapitalo ir darbo klasės kovos paveikslą. Net jei Britanija XIX a. aštuntajame dešimtmetyje galėjo pasigirti industrializacijos sparta ir gerai organizuotu darbo judėjimu, tai nereiškė, kad klasių kova artėjo prie pabaigos. Kitaip tariant, darbo klasės pergalė prieš kapitalą tikrai nebuvo garantuota. Marxas tai paaiškino pateikdamas daug konkretesnius argumentus nei plėtotus Komunistų partijos manifeste. Viename iš internacionalo nariams skirtų tekstų jis teigė, kad Anglijos buržuazija sąmoningai siekė suskaldyti proletariatą į dvi skirtingas stovyklas. Anglų darbininkai buvo įtikinti nekęsti airių, nes šie atvykę iš Airijos numuša anglų atlyginimus ir blogina pragyvenimo lygį. Todėl anglų darbininkas, rašo Marxas, „jaučia tiek tautines, tiek religines antipatijas airiui. Anglas žiūri į airį panašiai kaip neturtingi baltieji Šiaurės Amerikos pietinėse valstijose žiūri į juodaodžius vergus.“ Ši priešprieša tarp Anglijos proletariato – airių ir anglų darbininkų – buvo sąmoningai kurstoma buržuazijos. Buržuazija žinojo, kad proletariato skaldymas tautiniu pagrindu yra tikroji jos valdžios išsaugojimo prielaida.

Aiškėja, kad tarp airių ir anglų darbininkų kuriama priešprieša buvo ne tik buržuazijos projektas, bet ir priespaudos įtvirtinimas nacionaliniu pagrindu. Airijos nepriklausomybė nuo Anglijos valdžios, Marxo akimis, galėjo paskatinti socialistinę revoliuciją. Būtent todėl jis laikėsi pozicijos, kad anglų darbo judėjimas niekada nepasieks emancipacijos tikslų, kol dvi tautos egzistuos priverstinėje sąjungoje. Anot jo, anglų darbo klasės tikslas buvo agituoti už lygiavertę dviejų šalių konfederaciją arba už Airijos nepriklausomybę. Čia turime daug išsamesnę ir konkretesnę realiai egzistuojančių darbo klasių analizę XIX a. pabaigos Britanijoje. Skirtumai nuo abstraktaus analizės modelio, manau, turėtų būti nesunkiai atpažįstami.

Per daug nenukrypstant nuo aptariamos tematikos, būtų naudinga išskleisti Marxo teiginį, kad airių migrantai blogina anglų darbo klasės pragyvenimo lygį. Šis teiginys gali būti interpretuojamas kaip pozicija, pritarianti griežtam migracijos ribojimui. Vis dėlto pravartu paminėti du dalykus. Pirma, Marxas visada buvo revoliucionierius, nenuvertinęs internacionalizmo principo. Paprastai jis visada rėmė migrantus ir jų kovą su išnaudotojais: ar jie būtų nuosavybę praradę valstiečiai, migruojantys į urbanistinius centrus, ar juodaodžiai vergai, gabenami į plantacijas ir anglių kasyklas, ar airių darbininkai, susiduriantys su dviguba priespauda – klasiniu ir tautiniu pagrindu. Antra, įdomu pažymėti, kad Marxas turėjo net ir politinį sprendimą problemai, kuri nesvetima ir šiandien, – ką reikėtų daryti progresyvioms jėgoms kovojant su migrantų išnaudojimu. 1880 m. parašytoje Prancūzijos darbininkų partijos programoje Marxas kartu su bendraautoriais pasisako už teisinius metodus, kurie apskritai panaikintų kompanijas, iš užsienio atvykusius darbininkus įdarbinančias už mažesnes algas nei mokamos prancūzams.

Pereinant prie susijusios, bet kiek kitokios argumentacijos krypties reikėtų akcentuoti, kad Marxo analizės centre figūravo ir išnaudojimo rasiniu pagrindu klausimas. Ši išnaudojimo ir priespaudos forma buvo tik dar vienas būdas skaldyti darbo klasę JAV. Prisiminkime, kad Marxas buvo aršus vergovės kritikas ir garsiai pasisakė už jos panaikinimą. Šiuo požiūriu jo kova už laisvę niekaip negali būti kvestionuojama. Vergovė Šiaurės ir Pietų Amerikos plantacijose, Marxo nuomone, buvo neatskiriama nuo kapitalizmo raidos. Ir tai galima matyti jau ankstyvuose jo raštuose. „Filosofijos skurde“, publikuotame 1847 m., Marxas teigia, kad vergovė yra lygiai tokia pat buržuazinės pramonės ašis kaip ir dirbtuvių mašinos ar kreditai, kurių reikia kapitalistams: „Be vergovės neįsivaizduotume medvilnės, be medvilnės neturėtume modernios pramonės.“ Tad būtent vergovė ir suteikė kolonijoms jų vertę, būtent kolonijos ir sukūrė pasaulinę prekybą, o ši buvo prielaida stambiajai pramonei įsigalėti. Kiek vėliau ir „Grundrisse“, ir „Kapitalo“ pirmajame tome Marxas teigs, kad plantacijose klestėjusi vergovė buvo paremta kapitalistiniais socialiniais santykiais, o vergvaldžiai buvo tiesiog kapitalistai. Nenuostabu, kad vykstant JAV pilietiniam karui Marxas palaikė šiaurines valstijas. Anot jo, šis karas buvo antroji Amerikos revoliucija, kuri galėjo sukurti sąlygas darbo klasei emancipuotis. Panaikinus vergovę darbo judėjimas galėjo pradėti vienytis kilniam tikslui – kad būtų įvesta aštuonių valandų darbo diena. Reziumuojant tampa akivaizdu, kad kova už darbo judėjimo pergalę Marxui buvo neatskiriama nuo priešinimosi kapitalo valdymo formoms naudojant rasės kategoriją.

Marxo įžvalgos apie emancipaciją niekada neapsiribojo baltos odos spalvos darbo klase, taip pat šios klasės sandara nebuvo redukuojama į vyriškosios lyties atstovus. Čia reikėtų pažymėti, kad nors Marxas negalėjo visiškai atsikratyti patriarchalinių stereotipų, o kartu nepateikė platesnės namų ūkio darbo analizės, savo raštuose jis neignoravo lyties klausimų. Ypač mažai žinomuose „Etnologijos užrašuose“, kuriuos rašė paskutiniais gyvenimo metais, galime rasti bandymų analizuoti prieš kapitalizmą egzistavusias visuomenes ir jų socialinius santykius. Čia kalbame apie irokėzus, čiabuvius ir ankstyvąsias graikų ir romėnų visuomenes. Prieš mirtį Marxas padarė išvadą, kad ankstyvosiose visuomenėse moterų dalyvavimas socialiniame gyvenime – įskaitant ir politinę lyderystę – buvo ryškesnis ir pažangesnis nei modernizacijos laikotarpiu. Bet kartu Marxas neidealizavo tų ankstyvųjų visuomenių dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad moters vaidmuo nebuvo lygiavertis vyro vaidmeniui. Antra priežastis buvo ta, kad ano meto socialiniai santykiai neretai apribojo individo laisvę ir savarankiško vystymosi poreikius. Kiek geriau galėtų būti žinoma Marxo citata iš jaunystėje parašytų „1844 m. ekonominių ir filosofinių rankraščių“. Juose Marxas teigia, kad visuomenėse egzistuojantys santykiai tarp vyrų ir moterų yra pagrindinis kriterijus socialiniam progresui matuoti. Apie Marxo humanizmą, kuris puikiai atsiskleidžia būtent ankstyvuosiuose ir vėlyvuosiuose raštuose, bet nėra pamirštamas ekonominiuose darbuose, išsamiai rašė dar vaikystėje iš dabartinės Ukrainos teritorijos emigravusi amerikiečių socialistė ir feministė Raya Dunayevskaya (1910–1987), jos darbus pravartu paskaityti.

Norėčiau akcentuoti ir tai, kad Marxas ir Engelsas niekada nebandė darbo klasę sugretinti išskirtinai su pramoniniu proletariatu. Tai pabrėžiu vien dėl to, kad dauguma žmonių, save vadinančių marksistais, turi tam tikrą įsivaizdavimą ne tik apie tai, kaip turėtų įvykti kita (socialistinė) revoliucija, bet ir apie tai, kas turi būti laikoma arba nelaikoma proletariatu. Paprastai argumentai paremti teiginiais, kad „autentiška“ arba „tikroji“ darbo klasė dirba tik fabrikuose. Būtent ji ir yra vienintelis revoliucinis subjektas. Politiškai šis teiginys man atrodo ypač problemiškas. Bet dėl to pernelyg nerimauti nereikėtų, nes tokios pozicijos neaptiksime klasikų darbuose. Jeigu atidžiau skaitytume „Kapitalą“, greitai rastume nuorodų į agrarinį proletariatą, jį Marxas nagrinėja pirmojo tomo 25 skyriuje. Negana to, „Kapitalo“ trečiajame tome, pasirodžiusiame jau po Marxo mirties ir redaguotame Engelso, aptiktume nuorodą į komercinį proletariatą. Pasak Engelso, Marxas šią sąvoką vartojo kalbėdamas apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus, pavyzdžiui, galinčius kalbėti trimis užsienio kalbomis ir dirbančius klerkais Londono centre įsikūrusiose komercinėse kompanijose. Nors šis Engelso komentaras pasirodo tik išnašoje, pats Marxas turėjo planų šiam konceptui skirti daugiau dėmesio. Esminis argumentas, kad nors mano minėti klerkai visiškai skyrėsi nuo stereotipinio fabriko darbininko, jie, abiejų autorių akimis, buvo proletariato dalis. Veikiausiai vienas opiausių kairės tikslų šiandien ir turėtų būti prisiminti klasikų darbus, kuriuose darbo klasė yra įvairialypė ir niekuo nepanaši į supaprastintą ir tam tikra prasme nostalgišką jos portretą.

Analizės kategorijos už klasės ribų

Išskleidę pirmąją tezę atsiduriame puikioje pozicijoje gvildenti antrąjį mano anksčiau minėtą teiginį, kad Marxo analizė niekada nebuvo apribota tik klasės kategorijų. Vis dėlto abiejose politinio spektro pusėse neretai sutiksime kaltinančių Marxą, kad klasę ir konkrečiai klasių konfliktą laikydamas pagrindine visuomenių vystymosi ašimi jis ignoravo kitokias konfliktų formas. Kad jo analizė, grįsta klasiniu redukcionizmu, visiškai nusigręžė nuo tematikos, egzistavusios už darbo ir kapitalo konflikto ribų. Tokios mąstymo linijos yra įmanomos tikslingai supaprastinant Marxo argumentus arba jų tiesiog įdėmiai neskaitant.

Norint nuodugniau išplėtoti šią tezę pravartu prisiminti, kad Marxas pramoninės darbo klasės niekada nelaikė vieninteliu revoliuciniu subjektu. Taip galėtų atrodyti, jeigu mūsų akiratis apsiribotų vien tik jo rašiniu apie 1851 m. Prancūzijoje įvykusį perversmą, kai buvo įtvirtintas diktatoriškas Liudviko Napoleono valdymas. Ir nors šiame tekste valstiečiai yra laikomi konservatyvia ir reakcinga klase, to negalima pasakyti apie vėlesnes Marxo pozicijas, plėtotas, tarkime, „Gothos programos kritikoje“. Šiame pamflete Marxas kritikuoja žymų to meto socialistą Ferdinandą Lassalle’į dėl to, kad šis valstiečius, o kartu ir visas kitas klases laikė reakcingomis. Tad teigti, kad revoliucinį subjektą Marxas visada tapatino tik su pramoniniu proletariatu, nebūtų tikslu.

Kita vertus, išsklaidyti mitą apie Marxo klasinį redukcionizmą mums padėtų ir jo palaikymas, skirtas nacionaliniams judėjimams, kurie galėjo prisidėti prie emancipacijos projektų. Apie tai jau šiek tiek užsiminiau kalbėdamas apie Airiją. Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad tarp socialistų „nacionalinis klausimas“ (arba klausimas, ar socialistams reikėtų palaikyti tautas, siekiančias sukurti savo valstybes) paprastai aptariamas kaip pavyzdį pateikiant Lenino ir Rosos Luxemburg debatus. Tačiau dar prieš kurį laiką iki pastarųjų debatų pradžios būtent Marxas viename savo pareiškimų apie žlugusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR) įvardijo takoskyrą tarp siaurų nacionalistinių (arba, kitaip tariant, reakcingų) judėjimų ir tikrų nacionalinių revoliucijų, kurios su savimi atneša ir progresyvias žemės reformas bei demokratines valdymo formas.

Kaip žinoma, Marxas buvo aršus ATR padalijimų kritikas ir vėliau kilusių sukilimų rėmėjas. Gegužės trečiosios konstituciją, kurios 230-ąsias metines neseniai minėjome, jis yra pavadinęs bene vieninteliu autentišku ir laisvės principu pagrįstu projektu, kada nors gimusiu rytinėje Europos dalyje. Čia reikėtų pažymėti, kad Engelso požiūris į ATR ir nacionalinį klausimą buvo pesimistiškesnis ir problemiškesnis. Viename rašinyje nacionalinio klausimo tematika Engelsas netgi teigė, kad mažos tautos apskritai niekada neatliks jokio vaidmens istorijoje ir todėl joms nevertėtų turėti aspiracijų, susijusių su valstybingumu. Išsamesnę šios pozicijos kritiką iš kairės perspektyvos galima rasti puikiame ukrainiečių marksisto Romano Rozdolskio (1898–1967) rašinyje „Engelsas ir neistorinės tautos: nacionalinis klausimas 1848 m. revoliucijos metu“.

Pridėkime ir tai, kad Komunistų partijos manifeste rastume Marxo ir Engelso ano meto progresyvios minties šalininkams rekomenduojamas pozicijas. Viena jų, kad ir kaip keista, pabrėžia ATR išsivadavimo iš Rusijos, Austrijos ir Prūsijos okupacijos palaikymą. Iki pat gyvenimo pabaigos Marxas buvo įkvėptas LDK ir Lenkijos teritorijose vykusio 1863 m. sukilimo. Na, o rašydamas apie Paryžiaus komuną jis išskyrė iš ATR atvykusius komunos gynėjus. Reikia pripažinti, kad dauguma jų buvo lenkai, bet tame sąraše būtų galima aptikti ir lietuviškų pavardžių.

Panašios mintys, palaikančios nacionalinius judėjimus, kurie su savimi nešė emancipacijos potencialą, aptinkamos ir kitame Europos gale – Airijoje, kaip ir užsiminiau anksčiau. Ką dar pravartu paminėti, kai bandome akcentuoti analizės parametrą, išeinantį už klasės ribų? 1870 m. Marxo palaikymas, skirtas airių nacionaliniam judėjimui, sudarytam iš inteligentijos ir valstiečių, buvo priešiškai sutiktas žymaus rusų anarchisto Michailo Bakunino ir jo sekėjų Pirmajame internacionale. Pasak Bakunino, tarptautinė darbininkų organizacijų sąjunga neturėjo rūpintis klausimais, kurie nebuvo susiję su tiesioginėmis strategijomis, galinčiomis nulemti darbuotojų pergalę prieš kapitalą. Tačiau Marxas niekada nebuvo įtikintas šios klasinį redukcionizmą puikiai apibūdinančios pozicijos. Priešingai, Marxo akimis, airių nacionalinis išsivadavimas iš Anglijos priespaudos buvo būtinas, norint kalbėti apie ekonominę revoliuciją visuotiniu mastu. Ir nors iki 1869 m. Marxas tikėjo, kad agrarinė nacionalinė revoliucija Airijoje įvyks iškart po to, kai anglų darbininkai sukils prieš buržuaziją, vėliau jo pozicija pasisuko priešinga kryptimi. Anglijos proletariatas, kaip viename savo laiškų Marxas rašo Engelsui, nepasieks jokių pergalių, kol Airija išliks Anglijos priespaudoje. Pradinis pokyčių taškas yra Airijoje ir būtent dėl to airių klausimas yra toks svarbus visame revoliuciniame judėjime.

Neabejoju, tiems, kurie bent šiek tiek yra susipažinę su Marxo raštais, toks teiginys gali pasirodyti kiek eretiškas. Tačiau tokį įspūdį susidarome vien dėl to, kad pernelyg menkai išmanome Marxo darbus. Mums taip pat svetima idėja, kad šis autorius dažnai keitė savo pozicijas ir to nebijojo. Likus maždaug trylikai metų iki mirties, Marxas ėmė smarkiai abejoti savo ankstyvaisiais teiginiais, kad revoliucija turi prasidėti labiausiai išsivysčiusioje pasaulio šalyje. Priešingai, vis didesnis revoliucinių įvykių potencialas slypėjo pasaulio ekonomikos periferijoje. Niekada nebuvo galima atmesti galimybės, kad būtent agrarinės ar nacionalinės revoliucijos suteiks peno arba sukels pasipriešinimą kapitalistinei valdžiai anuometiniuose pasaulio centruose.

Primityvus istorijos raidos modelis

Prisiminkime, kad trečioji tezė, kurią norėjau išplėsti, yra susijusi su Marxo istorijos raidos interpretacija. Kad galėtume tinkamai ją analizuoti, būtų pravartu glaustai pažvelgti į ankstyvąjį istorijos analizės metodą, kurį Marxas ir Engelsas suformulavo „Vokiečių ideologijoje“ 1846 m. Nors „Vokiečių ideologija“ niekada nebuvo Marxo ir Engelso pabaigta ar publikuota kaip knyga – ji pasirodė tik 1932 m. kaip užrašų rinkinys, – būtent joje ir atskleidžiama materialistinė, bet kartu ir gana supaprastinta (mechaninė) istorijos raidos samprata.

Minėtosios sampratos skiriamieji ženklai yra linijinis arba fazinis istorijos vystymosi paveikslas. Kiekviena visuomenė pereina per skirtingas fazes, kol gimsta kapitalizmas. Lygiai taip pat kiekvienoje visuomenėje ilgainiui turi triumfuoti pokapitalistinis gamybos būdas. Tad „Vokiečių ideologijoje“ rasime formuluotę, nurodančią, kad klaninės arba gentinės visuomenės pereina prie vergovės kaip senovės Romoje ir Graikijoje, o toliau besivystydamos pasiekia feodalinės santvarkos etapą. Po jo eina kapitalizmas, paremtas laisvai samdomu darbu. Paskutinis etapas arba fazė, žinoma, yra tai, ką dalis kairiųjų vadintų komunizmu arba socializmu. Nors šiuos žodžius kartais aptiktume ir Marxo raštuose, kalbėdamas apie gamybos būdų analizę, jis paprastai vartodavo frazę „laisvų asociacijų visuomenė“. Į šią detalę nesigilinsiu, bet paminėsiu tik tai, kad dar ruošdamasis rašyti savo opus magnum – „Kapitalą“ – užrašuose apie politinės ekonomijos kritiką („Grundrisse“) jis išskiria ir vadinamąjį azijietiškąjį visuomenių arba gamybos būdų tipą, kuris nebuvo paremtas nei vergove, nei baudžiava. Taip, anot Marxo, buvo dėl to, kad kolektyviniai socialiniai santykiai tokiose visuomenėse buvo neatskiriami nuo vertikaliu išnaudojimu grįstų santykių. Jose buvo galima aptikti ir specifines kombinacijas tarp ekologinių ir socialinių veiksnių. Ištisi sausumos plotai ir besivystanti žemdirbystė reikalavo gigantiškų irigacijos sistemų, stiprios valstybės ir tvirtos darbo jėgos bei žemės kontrolės. Net ir dalinai kolektyvizmo principais grįstos bendruomenės buvo priverstos mokėti duoklę valstybei. Didžia dalimi tai buvo statiškos visuomenės, kuriose perėjimas prie kapitalistinių socialinių santykių galėjo užsitęsti amžius. Marxas tokiomis visuomenėmis laikė, pavyzdžiui, Indiją, Egiptą, Kiniją, Mesopotamiją ir iš dalies Rusiją. Nors to azijietiškojo visuomenių tipo įtraukimas į užrašus rengiant „Kapitalą“ sufleravo, kad Marxo mintis tapo vis globalesnė ir jis kreipė dėmesį į niuansus, nesutelpančius į mano minėtą etapinį arba fazinį istorijos vystymosi trafaretą, – po jo mirties šis labiau holistinis impulsas buvo pamirštas. Stipriai nuvertintos buvo ir Marxo įžvalgos, kad nevertėtų mėginti perkelti interpretacijai reikalingų abstrakčių kategorijų iš visiškai nesusijusių istorinių ir geografinių regionų į kitus. Tad diskusijos apie vadinamąjį azijietiškąjį gamybos būdą persikėlė į Vakarų universitetus, o Sovietų Sąjungoje Stalino valdymo metais Marxas buvo taip supaprastintas, kad oficialiai egzistavo tik trys gamybos būdai, per kuriuos perėjo visos pasaulio visuomenės: vergovinis, feodalinis ir buržuazinis. Sovietų Sąjunga buvo pasiekusi pereinamąjį etapą (socializmą) pakeliui į komunizmą, į stadiją, kurioje istorija turėjo prasidėti iš naujo. Tokie primityvūs ir vulgarūs iškraipymai Marxą nuodugniau studijuojantiems akademikams ir istorikams, kurie niekaip negalėjo Mogolų dinastijos valdytos Indijos arba Konfucijaus laikų Kinijos priskirti nei vergoviniam, nei feodaliniam tipui, kainavo pozicijas universitetuose.

Bet grįžkime prie Marxo. Jo bandymas plėtoti vis daugiau kategorijų, apibrėžiant visuomenių, tokių kaip minėtas azijietiškasis gamybos būdas, skirtumus, buvo neatskiriamas nuo politinių motyvų. Visgi XIX a. viduryje „Kapitalą“ ruošiantis Marxas gali būti kritikuojamas dėl išties kolonijinio ir europocentristinio požiūrio. Šis požiūris apčiuopiamas jo raštuose apie Kiniją, kuri, anot Marxo, turėtų kuo greičiau atsiverti pasaulinei rinkai, arba teiginiuose, kad britų kolonializmas Indijoje yra paremtas progresyvumu ir modernizacija. 1853 m. Marxas Indiją laikė atsilikusia visuomene. Straipsnyje „The New York Tribune“ jis teigė, kad britų kolonialistinė valdžia buvo sveikintina, nes jos dėka vykdyta vienintelė žmonijos kada nors matyta socialinė revoliucija Azijoje. Tokią retoriką vėlesni kairieji akademikai pagrįstai kritikavo. Vis dėlto čia galutinai nuteisti Marxo nevertėtų. Didelė dalis jį kritikavusių kairiųjų autorių, tokių kaip Edwardas Saidas, retai atkreipdavo dėmesį, kad, praėjus vos kelioms savaitėms po kolonijinės retorikos persmelkto straipsnio, Marxas publikavo dar vieną – pavadintą „Britanijos valdžios Indijoje ateities rezultatai“. Šiame rašinyje aptinkame priešingus teiginius. Marxas ne tik Britanijos kolonializmą sugretina su barbariškumu, bet ir teigia, kad vieną dieną Indija galės galutinai atsikratyti anglų priespaudos. Jau pradėjęs rašyti „Grundrisse“, Marxas išspausdins dar kelis straipsnius Niujorko laikraštyje išreikšdamas palaikymą tiek 1857 m. sukilimui Indijoje prieš Britų Rytų Indijos kompanijos valdžią, tiek kinų kovai su Britanija Antrajame opijaus kare. Ir nors čia tikrai matome autoriaus minties transformaciją, ši pasidarys dar ryškesnė paskutiniais jo gyvenimo metais. Istorijos supratimas, o kartu ir pastarojo supratimo politinis reikšmingumas bus visiškai nutolę nuo mechaninių vertinimų, plėtotų „Vokiečių ideologijoje“. Išties paskutiniai Marxo gyvenimo metai yra laiko tarpsnis, puikiausiai atskleidžiantis autoriaus požiūrių kaitą. Daugeliui tas vėlyvasis ir netradicinis Marxas išlieka nepažintas.

Vėlyvasis Marxas ir daugiskaitinės istorijos trajektorijos

Pasakojimą apie vėlyvąjį Marxą reikėtų pradėti nuo to, kad egzistuoja gana populiarus teiginys, jog nuo 1870 m. Marxas išgyveno kūrybinę krizę. Jis nepublikavo nė vieno svarbaus darbo, taip suteikdamas peno daryti išvadą, kad paskutinis gyvenimo dešimtmetis buvo jo kaip autoriaus karjeros saulėlydis. Ir nors reikia pažymėti, kad silpstanti sveikata Marxui neleido pabaigti „Kapitalo“ antrojo ir trečiojo tomų, teiginiai apie saulėlydį yra perdėti. Taip galėtume teigti tik tuo atveju, jei nekreiptume dėmesio į vėlyvojo Marxo laiškus, užrašus ir redakcinius darbus. Ką galime apie juos pasakyti ir kodėl jie yra svarbūs?

Anot Vilniuje gimusio britų sociologo Teodoro Shanino (1930–2020), Marxo minties evoliuciją reikėtų datuoti XIX a. aštuntuoju dešimtmečiu, praėjus vos keleriems metams po „Kapitalo“ pirmojo tomo publikacijos vokiečių kalba. Bene geriausiai žinoma tos evoliucijos apraiška yra aptinkama Marxo redaguotame į prancūzų kalbą išverstame „Kapitalo“ pirmajame tome, kuris pasirodė 1872 m. Po 1867 m. vokiečių kalba parašyto varianto Marxas perrašė vieną esminių ten figūravusių sakinių, perteikiančių ankstesnį istorijos raidos supratimą. Kaip žinoma, būtent originaliame pirmojo tomo variante aptiksime istorinį determinizmą ir linijinę istorijos raidą atskleidžiantį sakinį, kad labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi šalis parodo atsilikusiai šaliai jos ateities paveikslą. Čia turime puikų linijinio istorijos supratimo pavyzdį. Visgi galime daryti prielaidą, kad Marxas šia formuluote nebebuvo patenkintas jau XIX a. aštuntajame dešimtmetyje. Būtent redaguodamas prancūzišką pirmojo tomo vertimą, šią formuluotę Marxas jau taikė tik išskirtinai Vakarų Europos valstybėms, taip atsiribodamas nuo linijinio istorijos aiškinimo. Tai, kad ilgainiui Marxas ėmė matyti istorijos trajektorijas kaip daugiskaitines arba, kitaip tariant, buvo vis labiau įtikintas teiginio, jog kiekviena visuomenė turi specifišką ir nebūtinai garantuotą kelią į kapitalizmą ir iš jo, galime matyti ir viename laiško juodraštyje, rašytame 1877 m. Šiame laiške, adresuotame carinės Rusijos narodnikų laikraščio „Otečestvennyje zapiski“ („Tėvynės užrašai“) redaktoriui, Marxas smarkiai kritikavo bet kokius bandymus pritaikyti jo pradinio kapitalo kaupimo formuluotę Anglijoje ir Vakarų Europoje visoms pasaulio visuomenėms. Marxo teigimu, už Vakarų Europos ribų primityvusis kapitalo kaupimas buvo kitoks nei aptvėrimų paskatintas ir kolonializmo įgalintas nusavinimas Anglijos kaimuose. Taikyti abstrakčias formules arba filosofines metateorijas ir ieškoti panašių procesų kituose regionuose buvo tiesiog beprasmiška.

Nors, kaip bandžiau pabrėžti anksčiau, Marxas tikrai atsikratė savo kolonijinės retorikos Indijos klausimu dar 1857 m., tai tik dar labiau ryškėja jo vėlyvuosiuose užrašuose. Nors Marxas nebepublikavo naujų straipsnių apie Indiją, jis rinko medžiagą apie šalyje vykstančius sukilimus. Viena iš jo užrašų knygų yra skirta detaliai Britų administracijos Indijoje atstovo Roberto Sewelo knygos „Analitinė Indijos istorija“ (Analytical History of India, 1870) analizei. Šie Marxo užrašai, dokumentuojantys galybę pasipriešinimo užsienio kariuomenėms ir vietinėms valdžioms pavyzdžių, Sovietų Sąjungoje buvo publikuoti kaip Marxo autorinis darbas, nors toks jis niekada nebuvo. Šiaip ar taip, tuose užrašuose apie Indijos istoriją nuo 664 iki 1858 m. galime puikiai matyti Marxo nusigręžimą nuo europocentristinių mąstymo klišių ir mechaninio arba etapais paremto istorijos supratimo. Jau vien neigiami britų kolonistų apibūdinimai, tokie kaip „britų šunys“, „uzurpatoriai“, „anglų hipokritai“ arba „anglų grobikai“, turėtų daug sufleruoti.

Žinoma, dėmesį reikėtų skirti ir vėlyvojo Marxo raštams apie Rusijos valstiečių komuną (rus. община). Jei tai darytume, būtume priversti aiškintis ir kodėl vėlyvasis Marxas ėmė plėtoti Rusijos revoliucijos klausimą. Privalu paminėti, kad maždaug iki paskutinio gyvenimo dešimtmečio carinės Rusijos valdžia Marxo darbuose figūravo kaip esminė kliūtis darbo klasės emancipaciniams projektams. Didžiojoje dalyje savo raštų Marxas paprastai pabrėždavo carinės Rusijos socialinio išsivystymo stoką, lėtą ekonominę raidą, despotišką politinį režimą ir ypač reakcingą bei konservatorišką užsienio politiką. Visi šie veiksniai šalį darė kontrrevoliucijos oaze.

Bet bėgant laikui ir Marxui senstant aiškėjo, kad revoliucinės viltys Vakarų Europoje vis labiau menko. Konjunktūra galbūt galėtume vadinti tą momentą, kai 1871 m. vėlyvą pavasarį buvo numalšinta Paryžiaus komuna. Situacija Britanijoje, kur kapitalizmas „pastatė“ didžiausius pramoninius fabrikus ir „pagimdė“ juose koncentruotą darbo judėjimą, irgi nebeatrodė optimali. Darbo judėjimas, užuot turėjęs aspiracijų dėl kapitalo valdžios pažabojimo, buvo sąlygiškai patenkintas savo pragyvenimo lygiu. Priežastys gali būti tapatinamos su to pragyvenimo lygio išlaikymu kolonializmo sąskaita ir tam tikru reformistinės sąmonės įsigalėjimu dėl profsąjungų veiklos. Tokių pesimistinių perspektyvų fone Marxo akyse revoliucijos centras pamažu judėjo į kitą Europos kraštą. Išties, vis daugiau žinių apie radikalius veiksmus, taip pat ir progresyvią agitaciją buvo galima girdėti iš tos šalies, kuri anksčiau paties Marxo buvo laikoma reakcingumo oaze. XIX a. devintasis dešimtmetis yra neatsiejamas nuo naujos revoliucionierių ir radikalų kartos, kuri užaugo carinėje Rusijoje. Būtent ta karta turėjo progą atidžiai skaityti Marxo darbus jau vien dėl tos priežasties, kad pirmasis „Kapitalo“ vertimas buvo būtent rusiškas. Jis pasirodė dešimtmečiu anksčiau nei angliškasis variantas.

Nuo 1870 iki 1871 m. Marxas pramoko rusų kalbos, kad galėtų kuo nuodugniau studijuoti šaltinius šia kalba. Jis ėmė skaityti įvairius to meto rusų autorius, tokius kaip Aleksandras Gercenas ir Nikolajus Černyševskis. Viename iš laiškų, kurį tuo laikotarpiu Marxo žmona išsiuntė jo bendražygiui Engelsui, galime aptikti sakinį su tam tikra nuostabos doze. Ji rašo, kad Marxas „pradėjo studijuoti rusų kalbą, lyg tai būtų gyvenimo ar mirties klausimas“. Nenuostabu, kad paskutiniais gyvenimo metais jis sukaupė milžinišką rusų kalba publikuotų knygų ir užrašų biblioteką. Jo dėmesys vis labiau krypo į rusų valstiečių komuną ir Rusijos populistų darbus. Čia pravartu glaustai paminėti, kas buvo ta rusų valstiečių komuna, ir nubrėžti pagrindines narodnikų minties linijas. Pradėkime nuo valstiečių komunos. Prisiminkime, kad XIX a. europinėje carinės Rusijos dalyje maždaug 60 procentų kultivuojamos žemės priklausė valstiečių ir kazokų komunoms arba bendruomenėms. Ir nors tai yra palyginti didelė proporcija, komunos nebuvo išplitusios nei dabartinės Lietuvos, nei Latvijos teritorijose, nors ir ten aptiktume kelias išimtis. Tose bendruomenėse kiekvienas ūkis kaip savo nuosavybę turėjo tik nedidelį sklypelį – konkrečiai namą, sodą, įrankius žemei dirbti ir gyvulius. Bendruomenė arba komuna kultivuojamos žemės plotus priskirdavo šeimoms ilgajam laikotarpiui, o pievų plotų perskirstymas vykdavo kasmet. Komunos gyventojai naudodavo pašarus ir miškus kolektyviniu principu, kitaip tariant, tai buvo bendruomeninė nuosavybė. Lygiai taip pat dauguma svarbių paslaugų komunoje veikė kolektyviniu principu. Pavyzdžiui: piemenavimas, apsauga, rūpinimasis našlaičiais, mokyklos, bažnyčia, malūnai ir taip toliau. Samdomas darbas komunoje beveik neegzistavo. Nors virš komunų buvo išsikerojęs carinės valstybės aparatas, pačios komunos faktiškai prilygo valstiečių politinės organizacijos išraiškai. Jos buvo kolektyviniais santykiais paremtos organizacijos, apsaugančios gyventojus nuo plėšikų, policijos, mokesčių rinkėjų ar įsiveržimų iš kaimyninių kaimų.

Kaip žinoma, populistai buvo Rusijos vietinės revoliucinės tradicijos atstovai. Jų akyse valstiečių komuna buvo rusų kolektyvinės tradicijos skiriamasis ženklas, perduodamas iš kartos į kartą, nepaisant valstybės bandymų jį pažaboti. Net ir neidealizuodami pačios komunos, populistai ją laikė esminiu įrankiu skatinant valstiečių mobilizaciją prieš carinę valdžią. Todėl komuna buvo gretinama su atspirties tašku mąstant apie ateities socialinės organizacijos principus – principus, paremtus lokalizuotomis valdymo formomis greta demokratiškai išrinktos nacionalinės vyriausybės. Černyševskis, kurio darbais Marxas ypač žavėjosi, komuną laikė vienu efektyviausių būdų plėtoti kolektyviniais principais paremtą žemės ūkio sektorių. Jo teigimu, po revoliucijos komuna veiktų greta visuomenės valdomos pramonės sektoriaus ir saujelės privačių firmų. Šis paveikslas yra gana panašus į NEP’o laikotarpį po 1917 m. spalio revoliucijos.

Populistai turėjo ir tam tikrą revoliucijos potencialo Rusijoje interpretaciją. Pasak jų, sukilus prieš carinę valdžią ir įgyvendinus revoliucinį projektą, Rusija neprivalės pereiti prie kapitalizmo fazės, kaip nusakė linijinis istorijos modelis. Priešingai, tikėtina, kad Rusija tiesiog praleis tą kapitalizmo fazę ir iškart judės prie visuomenės, kurioje klasiniai skirtumai, o kartu ir išnaudojimas bus panaikinti. Tad remdamiesi netolygaus pasaulinio vystymosi idėja – vėliau ją kiek labiau išplėtos ir Levas Trockis – populistai tikėjo, kad istorinis bei ekonominis jų šalies atsilikimas nuo Vakarų Europos gali būti paverstas privalumu. Carinės valdžios nuvertimas bus pasiektas ne per buržuazinę, o per socialistinę revoliuciją. Taip įvyks dėl to, kad visuomenės organizavimo principai bus perimti iš valstiečių komunos. Komuna nebus sugriauta tam, kad būtų įtvirtinta privati kapitalistinė nuosavybė. Priešingai, joje egzistavusios kolektyvinės nuosavybės formos bus sutvirtintos siekiant sukurti sistemą, paremtą agrariniu kolektyvizmu, socialiniu teisingumu ir valdymo būdais, galinčiais patenkinti plačiosios visuomenės poreikius. Nors ši pozicija buvo gaji tarp Rusijos populistų, ji nebuvo vienintelė. XIX a. pabaigoje šalies žemės ūkyje vis labiau įsitvirtinant kapitalistiniams santykiams, dalis revoliucionierių buvo vis labiau įsitikinę, kad komuna ilgainiui sunyks, o kapitalizmas – triumfuos.

Tų diskusijų esmingumas neaplenkė ir Marxo. 1881 m. vasarį jis gavo laišką iš Veros Zasulič. Ji buvo narodnikų revoliucinės organizacijos „Čiornyj peredel“ („Juodasis perdalijimas“) – atsiskyrusios nuo populistų organizacijos „Narodnaja volia“ („Liaudies valia“) – narė ir ateityje redaguos marksistinį leidinį „Iskra“. Laiške Zasulič įvardijo dvi pozicijas, įsivyravusias tarp šalies revoliucionierių valstiečių komunos klausimu.

Pasak Zasulič, pirmasis tolesnio komunos vystymosi kelias buvo tapatinamas su jos išvadavimu iš mokestinės priespaudos ir gniuždančios valstybinės administracijos. Tokiu atveju komuna galėtų plėtoti socialistinę sistemą, palaipsniui organizuodama gamybos ir perskirstymo procesus, paremtus kolektyvizmo principais. Revoliucijos šalininkai turėtų sutelkti pastangas į komunos išsaugojimą ir plėtojimą. Antrasis kelias visgi nurodė, kad komuna yra pasmerkta išnykti. Jei taip yra iš tikrųjų, tuomet prireiks begalės dešimtmečių, kad Rusijos valstiečių žemė pereitų į buržuazijos rankas ir kad kapitalizmo raidos lygis pasiektų panašų į tą, kuris vyrauja Vakarų Europoje. Jei šis argumentas yra teisingas, teigia Zasulič, aktyvistai privalo sutelkti jėgas organizuodami miesto darbininkus. Taip elgtis būtų pravartu, nes išnykus komunai valstiečiai neišvengiamai persikels į miestus ieškodami uždarbio pramonės centruose. Be šios takoskyros, Zasulič taip pat pabrėžė, kad kai kurie diskusijos dalyviai Rusijoje teigė, jog valstiečių komuna yra pasmerkta išnykti, nes taip teigtų „mokslinis socializmas“. Šios pozicijos šalininkai save vadino marksistais. Zasulič neabejojo, kad garsiausio ano meto socialisto įsitraukimas į diskusijas komunos klausimu būtų buvęs ypač naudingas visam progresyviam judėjimui Rusijoje.

Koks buvo Marxo atsakymas į vieną opiausių revoliucinės tematikos klausimų? Pradėkime nuo to, kad ruošdamas atsakymą į tą laišką Marxas sukaupė 30 000 puslapių užrašų ir parengė keturis teksto juodraščius. Užrašai buvo rasti tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Jie puikiai iliustruoja ne tik klausimo svarbą, bet ir Marxo stropumą ir norą kuo tiksliau įvertinti valstiečių komunos revoliucinį potencialą. Be viso to, Marxo atsakymas į Zasulič klausimą byloja ir apie autoriaus minties evoliuciją tiek istorijos raidos, tiek revoliucinio veiksmo temomis.

Visų pirma Marxas rašo, kad komunos išlikimui grėsmę kelia ne istorinės neišvengiamybės (sakykime, abstrakčios istorijos raidos taisyklės), o carinės valstybės priespauda ir jos vis aiškesnis kursas, siekiantis palaikyti užsienio ir vietos kapitalistus. Būtent tas carinėje Rusijoje gimstantis valstybės įgalinto ir kontroliuojamo kapitalizmo tipas ir veikia tiesiogiai prieš valstiečių interesus. Toliau Marxas teigė, kad rusiškosios komunos ateitis gali būti vertinama per dvi prizmes. Tos dvi prizmės oponuoja bet kokiam determinizmui arba uždaram istorijos interpretavimo būdui. Marxas rašo, kad komuna gali būti suardyta valstybės įgalintų kapitalistinių socialinių santykių. Bet tai nėra būtinybė. Egzistavo ir kitoks komunos raidos kursas. Kooperacija paremti socialiniai santykiai, kurie anuomet vis dar buvo gyvybingi, gali būti išsaugoti, jei Rusijos revoliucija nuvers carinę valdžią ir ilgainiui remsis Vakarų technologiniais laimėjimais. Importuodama tuos technologinius laimėjimus į šalį, porevoliucinė Rusija galės išsaugoti gamintojų – t. y. valstiečių ir darbininkų – kolektyvinę kontrolę ją pakeldama ir į aukštesnį lygį. Bet ta revoliucija, anot Marxo, reikalaus masinio (arba populiaraus) pasipriešinimo tam, kad valstybės valdomi valsčiai būtų paversti į komunų išrinktas asamblėjas. Čia Marxas tiesiogine šio žodžio prasme kalba apie demokratišką valstiečių valdžią socialistinėje visuomenėje. Be to, atsakyme Zasulič jis pabrėžia, kad Rusijos visuomenė per ilgai gyveno valstiečių sąskaita ir todėl turės suteikti pirminius resursus pereinant nuo žemdirbystės mažuose sklypeliuose prie kolektyviniais principais formuojamos didesnės žemės ūkio gamybos apimčių. Kitaip tariant, čia susiduriame su teiginiu, kuris tiesiogiai prieštarauja tiek pradinio kapitalo kaupimo procesui, kai valstiečiai tiesiog nuo žemės nuvaromi įsteigiant privačios kapitalistinės nuosavybės žemės ūkyje institutą, tiek vadinamajai „socialistinei kolektyvizacijai“, kuri buvo įgalinta dėl beribio valstiečių išnaudojimo. Galiausiai mano aptariamame laiške Marxas teigia, kad revoliucijos pergalė paverstų komuną socialinės regeneracijos priemone. Ji taptų pagrindu plėtoti didelės apimties kooperatyvinius darbo santykius ir technologinį vystymąsi. Vakarų precedentas, teigiantis, kad pakeliui į socializmą (arba asociacija paremtą gamybos būdą) visuomenės privalo pereiti per istorijos taisyklių nustatytas fazes ir konkrečiai kapitalistinius socialinius santykius, Marxo teigimu, yra nieko vertas. Norint įvertinti revoliucijos galimybes Rusijoje reikia remtis ne gryna teorija, o realybe. Būtent tas archajiškas elementas – valstiečių komuna – sėkmės atveju gali tapti pačia pažangiausia visuomeninės raidos forma ir netgi pavyzdžiu Vakarų Europos šalims.

Šie Marxo teiginiai gali skambėti labai netradiciškai. Vėlyvasis Marxas neabejoja revoliucinių trajektorijų daugiskaita. Kaip įprasta, jis ryškiai pabrėžia internacionalizmą kaip kertinį revoliucijos ramstį. Skirtingai nei anksčiau, Marxo teiginiuose nebelieka jokio linijinio istorijos aiškinimo ar teiginių apie būtinas istorinės raidos fazes. Kiekviena visuomenė privalo būti nagrinėjama nuodugniai, o ne pasitelkiant abstrakčias formuluotes. Kitaip tariant, apeliacijos į „mokslinio socializmo“ dogmas jam atrodo svetimos. Valstiečių vaidmuo progresyvaus virsmo problematikoje figūruoja kaip opus, o ne šalutinis klausimas. Revoliucinis centras gali būti perkeliamas iš Vakarų Europos, tuo pat metu neminint jokių postulatų apie revoliucijos neišvengiamybę ar braižant tvirtas jos ateities schemas. Dėmesys skiriamas ir porevoliucinei situacijai, kalbant apie archajiškas komunas. Tad kompleksiškumas, dialektika ir istorinės raidos atvirumas yra skiriamieji to vėlyvojo Marxo analizės ženklai.

Veikiausiai mūsų neturėtų per daug stebinti faktas, kad 1924 m. publikuoti Marxo laiško Zasulič juodraščiai buvo sutikti gana priešiškai. Davidas Riazanovas, Marxo ir Engelso instituto Maskvoje steigėjas ir surinktų šių klasikų darbų redaktorius, atradęs tuos juodraščius, tvirtino, kad jie tik įrodė Marxo silpstantį analitinį potencialą. Visgi toks teiginys yra gana problemiškas. Kaip pažymi mano minėtas Shaninas, užrašų kiekis ir tų juodraščių konkretumas bei pats faktas, kad visi keturi buvo parašyti per dvi savaites, verčia abejoti bet kokiais bandymais juos nuvertinti. Iš dalies tas vėlyvojo Marxo nustūmimas į paraštes yra ir politiškai įkvėptas. Priežastis ta, kad kai tik į Marxą pradedame žvelgti kaip į kompleksišką ir interpretacijų keisti nebijantį mąstytoją – mes nebeteikiame jokio peno jo sudievinimui.

Tas Marxo, ir konkrečiai „Kapitalo“ pirmojo tomo sudievinimas, žinoma, buvo vienas iš skiriamųjų Antrojo internacionalo ženklų. Po 1917 m. bolševikų revoliucijos Sovietų Rusija, o vėliau ir Sąjunga tapo marksizmo interpretacijų bastionu. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje stalinizmas smarkiai prisidėjo ne tik prie to, kad Marxas būtų suprimityvintas ir vulgarizuotas, bet ir prie to, kad jo teiginiai – dažnai ištraukti iš konteksto – būtų naudojami kaip ideologinės kontrolės priemonė. Kadangi buvo teigiama, kad klasių kova Sovietų Sąjungoje nebeegzistavo nuo tos minutės, kai Komunistų partija paėmė valdžią, visa tolesnė valstybės raida buvo prilyginta keliui iš socializmo į komunizmo fazę. Linijinis istorijos aiškinimas tapo vyraujantis, o Stalino laikų Sovietų Sąjunga laikėsi pavyzdinės visuomenės arba gamybos būdo pozicijos. Gaila, bet daugelio kairiųjų akyse ji tapo pačiu progresyviausiu režimu, kada nors egzistavusiu planetoje.

Grįžkime prie trijų pagrindinių tezių, kurias bandžiau išskleisti. Visos jos yra svarbios ne tik piešiant kiek kitokį, nei įprasta, Karlo Marxo portretą, bet ir politiniu požiūriu. Pirma, mėginau parodyti, kad Marxas kalbėdamas apie darbo klasę visada pabrėžė jos įvairialypę sandarą. Ši įžvalga išlieka svarbi ir šiandien, kuomet kai kam atrodo, kad dalinis pramoninio proletariato išnykimas bent jau Vakaruose signalizuoja apie darbo klasės gretų sumažėjimą. Tokia nostalgiška pozicija yra tolygi pralaimėjimo paskelbimui iš anksto, o kartu ir visiškai svetima pačiam Marxui. Jos atsikratymas išlieka svarbus.

Antra, bandžiau jus įtikinti, kad Marxo analizės niekada nesirėmė vien tik klasiniu redukcionizmu. Žinoma, klasės sąvoka išliko kertiniu atspirties tašku, tačiau tai netrukdė mano aptariamam klasikui tyrinėti skirtingas priespaudos formas. Tos formos buvo grįstos tautinio identiteto, rasės ir lyties kategorijomis ir neatskiriamos nuo klasinio išnaudojimo. Čia galbūt kiek kontroversiškai būtų galima kalbėti apie Marxą kaip ankstyvąjį ir radikalų daugialypiškumo (angl. intersectionality) analizės sekėją. Kartais tarp kairiųjų girdime teiginių, kad analizuoti klasinį išnaudojimą galime nekreipdami išskirtinio dėmesio į diskriminaciją, grįstą lyties ar rasės kategorijomis. Kaip kairieji mes irgi dažniausiai neturime išsamios nacionalizmo analizės, o kartu ir visiškai nebandome reakcingo naratyvo apie tautiškumą dekonstruoti ir perpasakoti. Pirmąją problemą spręsti darosi vis paprasčiau, o antroji, atrodo, išlieka dideliu galvos skausmu. Šiuo požiūriu ieškodami autorių, galinčių suteikti įkvėpimo pastarąja tema, neturėtume pamiršti ne ko kito, o Marxo.

Galiausiai bandžiau pademonstruoti, kad paskutiniais gyvenimo metais Marxas ėmė smarkiai abejoti vientisine (arba linijine) istorijos koncepcija. Kitaip tariant, jam nebeatrodė, jog Vakarų Europa yra universalus ekonominio vystymosi kelrodis mažiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims. Skirtingos visuomenių evoliucijos trajektorijos buvo įmanomos. Šiandien toks analizės metodas galėtų būti taikomas kalbant apie kai kuriuos pasaulio regionus, sakykime, Čiapasą Meksikoje ar panašias bendruomenes Lotynų Amerikoje (Bolivijoje ir Gvatemaloje), taip pat Afrikoje bei Azijoje. Išties egzistuoja regionai, kur kolektyvinės bendruomenės organizacijos formos išlieka gyvybingos. Ar jose gali būti kuriami antikapitalistiniai projektai, turintys potencialo ir ryškesnei plėtrai, aš nežinau. Bet tai nereiškia, kad tos Marxo įžvalgos apie daugialinijinę istorijos raidą yra nieko vertos. Jos pristato Marxą kaip kritiką, kuris ėmė kvestionuoti europocentrizmą. Ta minties evoliucija nusako, kad autorius, kuris sovietmečiu buvo pristatomas kaip „mokslinio socializmo“ pirmtakas, nebijojo keisti savo pozicijų, kreipė išskirtinį dėmesį į istorijos raidos niuansus ir buvo ypač skeptiškas revoliucinių receptų kūrimo atžvilgiu. Šis nepažintas Marxas – kurį privalome pradėti skaityti iš naujo – aktualus bemaž visiems progresyviems XXI a. politiniams projektams.