Skolų giljotina Ukrainai

Tekstas anksčiau publikuotas LRT nuomonių skiltyje

Jau bemaž mėnesį besitęsiantis karas Ukrainoje istorijos vadovėliuose figūruos kaip viena barbariškiausių šio amžiaus pradžios militaristinių avantiūrų.

Visomis pastangomis siekdamas išvengti gėdingos kapituliacijos Putino režimas yra pasirengęs atakuoti civilius, siekiančius apleisti karo lauką per humanitarinius koridorius, sprogdinti ligonines ir gimdymo namus, įkaitais imti (ir kankinti) atominių elektrinių darbuotojus, bombarduoti dramos teatrus, naudojamus kaip slėptuves, ar naudoti kasetinius šaudmenis ir vakuumines bombas apgyvendintose teritorijose prieš beginklius Ukrainos žmones. Tai tik glaustas sąrašas, kuris apibūdina žiaurią invaziją.

Tragedijos fone Lietuvos gyventojai demonstruoja bemaž beprecedentį susitelkimą. Mūsų neabejingumas ir lėšų aukojimas organizacijoms, remiančioms karius, savanorius, teritorinės gynybos dalinius, pabėgėlius ir nuo karo nukentėjusius žmones, yra džiuginanti ir pavyzdinga solidarumo išraiškos forma. Nors kiekviena iš paramos akcijų neabejotinai turi potencialo bent iš dalies priartinti Putino režimą prie pralaimėjimo, noriu trumpai aptarti ir dar vieną – pernelyg menko visuomenės dėmesio iki šiol susilaukiantį – instrumentą, jis galėtų ženkliai pagelbėti karo alinamai visuomenei. Tai susiję su Ukrainos išlaisvinimu nuo skolų naštos.

Nieko neturėtų stebinti faktas, bylojantis apie tai, kad dėl dešimtmečius trunkančių oligarchinių machinacijų, korumpuoto lėšų įsisavinimo, skaudžių 2007–2009 m. krizės pasekmių ir Donbase 8 m. besitęsiančio karo Ukrainos bendra valstybės skola ženkliai išaugo. 2008 m. valstybės skola buvo 24 mlrd. JAV dolerių, o šiemet ji siekia net 94 mlrd. JAV dolerių. Ilgainiui Ukraina tapo priklausoma nuo užsienio kreditorių, o ženkli biudžeto išlaidų dalis atiteko išorinėms skoloms apmokėti.

Šiemet išorinė Ukrainos valstybės skola siekia 54 mlrd. JAV dolerių. Šalies vyriausybė yra įsipareigojusi sumokėti daugiau nei 7 mlrd. JAV dolerių įmokų šiai skolai padengti. Maždaug pusė šios sumos turi būti išmokėta privatiems skolintojams (pavyzdžiui, bankams ir rizikos draudimo fondams). Likusi dalis atiteks tarptautinėms finansinėms institucijoms, tokioms kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Pasaulio Bankas ir Europos investicijų bankas.

Brutali Putino režimo invazija šią situaciją tik dar labiau komplikuoja. Kadangi didžioji paskolų dalis buvo išduota JAV doleriais, besitęsiantis karas veikiausiai reikš, kad Ukrainos valiutos nuvertėjimas JAV dolerio atžvilgiu taps neišvengiamybe. Ilgainiui Ukrainos grivinos nuvertėjimas bus išreikštas per dar labiau išaugusią skolos naštą Ukrainos visuomenei. Kita vertus, reikėtų prisiminti, jog siekdama restruktūrizuoti valstybės skolą, Ukrainos vyriausybė dar 2015 m. išleido doleriais denominuotas obligacijas. Nuo karo pradžios gerokai smunkanti šių obligacijų vertė signalizuoja ne ką kitą, o defolto riziką. Jeigu Ukraina ir toliau vykdytų skolos grąžinimo įsipareigojimus, bankai bei rizikos draudimo fondai veikiausiai registruotų keleriopai išaugusius pelnus iš palūkanų.

Nuo pat Putino invazijos pradžios tarptautinės finansinės institucijos suskubo pasmerkti šį vandališką žingsnį. Tačiau jų atsakas tik atkartojo gerai pažįstamus veiksmo trafaretus. Nors TVF generalinė direktorė Kristalina Georgieva teigė, kad jos valdoma institucija yra pasiruošusi svarstyti visas įmanomas priemones teikiant pagalbą Ukrainai, ilgainiui reakcija apsiribojo ortodoksiniais sprendimais. Per pirmąją karo savaitę TVF išdavė daugiau nei pusantro mlrd. JAV dolerių siekiančią paskolą, skirtą „neatidėliotiniems“ atvejams. Pasaulio banko reakcija buvo kone identiška, buvo sukurtas 723 mln. JAV dolerių vertės pagalbos paketas, kuriame didžiąją dalį (589 mln. JAV dolerių) sudarė paskolos. Šie žingsniai reiškė tik tolesnį Ukrainos visuomenės pasmerkimą likti supančiotai skolos grandinėmis.

Akivaizdu, kad net ir karo akivaizdoje abu kreditoriai toliau remiasi neoliberaliomis „struktūrinio pertvarkymo“ dogmomis. Trys atraminiai šio projekto taškai aprėpia ekonomikos liberalizaciją, privatizaciją bei rinkos reguliavimo eliminavimą. Tad pagalba čia yra teikiama tik tuo atveju, jei paramos gavėjai, ir šiuo atveju Ukraina, priima įsipareigojimus mažinti socialinį bei viešųjų paslaugų srities finansavimą, liberalizuoti rinką bei darbo santykius.

Tokia „diržų veržimosi“ politika jau dešimtmečius skurdina visuomenes „Globaliuose pietuose“. Nenuostabu, kad ją kritikuoja vis daugiau ekonomistų, tarp jų ir kai kurie TVF dirbantys ekspertai. Tolesnis tokios ekonominės politikos taikymas vienai neturtingiausių šalių Europos žemyne būtų klaidingas, be to, morališkai nedovanotinas žingsnis.

Per praėjusias savaites Pasaulio banko suteikta parama Ukrainai susijusi su energetikos sektoriaus reformų įgyvendinimu. Nuo karo Donbase pradžios uoliai vykdomos šio sektoriaus privatizacijos ir marketizacijos rezultatus puikiai rodo maždaug 600% išaugusios dujų kainos Ukrainos namų ūkiams. Verta paminėti ir tai, kad nepaisant 8 m. besitęsiančio karo, Pasaulio Bankas nėra linkęs Ukrainai teikti lengvesnių paskolų grąžinimo sąlygų. Ukraina net nėra priskiriama pažeidžiamų ir konfliktų siaubiamų šalių grupei.

Anot banko ekonomistų, tokį sprendimą paaiškina dvi priežastys. Ukraina klasifikuojama kaip vidutines pajamas gaunanti šalis. Taip pat joje nėra dislokuota Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija. Jei Ukrainos statusas būtų pakeistas, tai reikštų, kad bankas privalėtų teikti lankstesnius finansinės pagalbos metodus bei svarstyti apie bent dalinį skolos nurašymą.

Kone identiškos veiksmo gairės apibūdina ir TVF pozicijas karo Ukrainoje klausimu. Nors buvo nuogąstaujama dėl Ukrainos vyriausybės negebėjimo vykdyti skolos grąžinimo įsipareigojimų dar Putino režimo invazijos išvakarėse, pastarųjų savaičių įvykiai TVF valdybos narių politikos nekeičia. Reiškiamas tvirtas palaikymas Ukrainos žmonėms, tačiau kalbų apie jų išlaisvinimą nuo skolų naštos negirdėti. Ar tokios pozicijos turėtų stebinti – atskiras klausimas.

Kol kas užtenka prisiminti, kad paskolų teikimo susitarimai tarp Ukrainos vyriausybės ir TVF visada buvo paremti makroekonominės stabilizacijos prioritetais, o eilinių ukrainiečių oraus pragyvenimo problemos buvo nustumtos į paraštes. Per paskutinį Ukrainos ir TVF susitarimą fondas tvirtina, kad fiskalinė konsolidacija šalyje bus pasiekta tik darbo užmokesčio realios vertės sumažėjimo ir socialinės paramos sistemos sąskaita. Tokia skolinimo politika ne tik daro įtaką gyvenimo lygio prastėjimui, socialinių paslaugų eliminavimui (kuris ypač neproporcingai veikia moteris bei pažeidžiamas grupes), bet ir kuria dvejopą įspūdį apie vakarų indėlį teikiant pagalbą Ukrainos žmonėms. Nors skamba garsios deklaracijos apie paramą ir solidarumą, vis dėl to jos išlieka pasidabinusios ryškiai spindinčiomis neoliberalios ir visuomenę skurdinančios politikos skraistėmis.

Šiandien Putino režimo agresijos taikinio centre atsidūrusi Ukraina negali būti atiduota į skolos giljotinos rankas. Reikalingas neatidėliotinas Ukrainos išorinės skolos klausimo svarstymas ir problemos sprendimas. Prieš dvi savaites Varšuvoje vykusiame kairiųjų Centrinės ir Rytų Europos politinių jėgų susirinkime atstovai iš Ukrainos, Čekijos, Rumunijos, Suomijos, Lenkijos ir Lietuvos parengė rezoliuciją, kviečiančią Ukrainos išorinės skolos aptarnavimo išlaidas perkelti administruoti Europos Centriniam Bankui.

Tarptautinio susirinkimo metu buvo raginama nedelsiant svarstyti ir išorinės skolos nurašymo galimybę. Pritarimą tokiai iniciatyvai jau anksčiau yra išreiškusios Ukrainos demokratinės profesinės sąjungos, tokios kaip „Liaudies solidarumas“ («Народна солідарність»), „Darbo apsauga“ («Захист праці»), „Liaudies profesinė sąjunga“ («Народна Профспілка»), „Kūno kultūros ir sporto darbuotojų sąjunga“ («Профспілка працівників фізичної культури та спорту») ir kitos.

Vos prasidėjus Putino režimo karinei kampanijai, Gegužės 1-osios profesinė sąjunga ir Kairiųjų aljansas parengė peticiją, raginančią Lietuvos Respublikos finansų ministrę Gintarę Skaistę iškelti Ukrainos skolos klausimą Euro grupės susirinkime, vykusiame kovo 14 d. Peticijos iniciatoriai taip pat kreipėsi į Lietuvos atstovus Europos Parlamente, kviesdami garsiai kalbėti apie skolų nurašymo reikiamybę savo politinėse grupėse. Kairiųjų organizacijų atstovai teigia, kad per pastaruosius metus dėl skolų naštos Ukrainos valstybė negalėjo stiprinti viešojo sektoriaus, atnaujinti infrastruktūros, tinkamai finansuoti sveikatos apsaugos sistemos bei švietimo, kultūros ir transporto sektorių.

Stebėdami tragiškus įvykius šalyje ir siekdami padėti Ukrainos žmonėms, Gegužės 1-osios profesinė sąjunga ir Kairiųjų aljansas akcentavo, kad mūsų šalies politikai negali leisti finansinėms institucijoms ir toliau pelnytis iš Ukrainos žmonių tragedijos.

Ši Lietuvos kairiųjų jėgų iniciatyva yra glaudžiai susijusi su neseniai paviešintu pasaulinio skolų teisingumo judėjimo prašymu sukurti automatinį skolos panaikinimo mechanizmą šalims, atsidūrusioms humanitarinėse katastrofose. Dėl finansinių institucijų bei vyriausybių bendradarbiavimo ir politinės valios toks mechanizmas galėtų sustabdyti skolos aptarnavimo išlaidų mokėjimą toms šalims, kurios nukentėjo nuo pandemijos, invazijos ar klimato kaitos sukeltų krizių.

Toks mechanizmas leistų sustabdyti paskolų išmokėjimo procedūras, sukurtų nepriklausomų ekspertų grupę, galinčią parengti skolos restruktūrizavimo arba nurašymo planus. Tad veikiausiai nebereikėtų laukti kitos humanitarinės tragedijos ir jau veiktų priemonės vis dažnėjančioms kapitalizmo krizėms spręsti.

Pastarųjų savaičių įvykių fone norisi dar kartą paraginti Lietuvos vyriausybę bei Europos Parlamento narius dėti visas pastangas tam, kad Ukrainos išorinės skolos klausimas atsirastų tarptautinėje darbotvarkėje. Taip pat būtina kalbėti apie Ukrainos paramos fondo kūrimą, tuomet solidarumas su šalies gyventojais būtų reiškiamas išduodant dotacijas, o ne bendruomeniškumo tinklus niokojančias paskolas. Kiekvienas galime bent menkai prisidėti prie šių reikalavimų – galime rašyti laiškus Seimo ir Europos Parlamento nariams, kviesti juos atsižvelgti ir tinkamai įvertinti šio klausimo svarbą.

Dar I a. pr. m. e. romėnų rašytojas Publilijus Siras skolas apibūdino kaip laisvųjų žmonių vergovę. Ši įžvalga aktuali ir nūdienos istorijos konjunktūroje, nes tik išlaisvinę Ukrainą nuo skolų naštos įgalinsime jos visuomenę toliau sėkmingai kovoti prieš okupacinę armiją. Taip pat padėsime tvirtus šalies atstatymo pamatus, kurie bus paremti socialinio teisingumo principais grįsta politika, gebančia realizuoti visų Ukrainos gyventojų norus, lūkesčius ir svajones.